Buvo skelbta, kad ministerija siūlo praplėsti galimybes kariams naudoti ginklą tais atvejais, kai valstybės teritorijoje atsiranda neaiškios priklausomybės ginkluoti „žalieji žmogeliukai“, ir teisėsauga neturi pajėgumų jų neutralizuoti. Seimo politikai teigia, kad dabar galiojantys įstatymai numato pakankamai mechanizmų reaguoti į tokias grėsmes, o didesnės galimybės kariams naudoti ginklus būtų perteklinės ir net pavojingos visuomenei.
Bet ar tikrai Krašto apsaugos ministerijos pasiūlymai pakenktų nusistovėjusiai demokratinei sistemai, kai civilinė valdžia užtikrina kariškių kontrolę?
Ši diskusija kilo net ne dėl dar neužregistruoto įstatymo projekto, o dėl tezių rinkinio. Buvo planuota, kad deramai išdiskutavus su parlamentarais, pasiūlymai virs įstatymų pataisų projektu, bus pristatyti visuomenei ir užregistruoti Seime. Krašto apsaugos ministerija teigia, kad pataisų būtinybė išryškėjo po to, kai Ukrainos krizės akivaizdoje buvo surengtos tarpžinybinės „stalo“ pratybos, kuriose valstybinės institucijos imitavo įvairius asimetrinės agresijos prieš Lietuvą scenarijus.
Dabartinė įstatymų bazė neleidžia taikos metu, t.y. nepaskelbus karo padėties, kariams panaudoti ginklus kitais nei savigynos ar būtinosios ginties atvejais. Įstatymai ir statutai numato, kad taikos metu kariuomenė suteikia pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijoms, tačiau ši sąveika numato daugybę procedūrų ir apribojimų.
Didesne apimtimi taikos metu karinė jėga gali būti naudojama tarptautinėse operacijose, teikiant pagalbą kitoms valstybės institucijoms, kai vykdoma teroro išpuolio likvidavimo operacija, siekiant sustabdyti laivą, pažeidusį taikaus plaukimo taisykles arba orlaivį, įskridusį į draudžiamą zoną, kai tai kelia realų pavojų svarbiems valstybės objektams. Konstitucija bei kiti teisės aktai numato karo padėties paskelbimo sąlygas bei aplinkybes ir kariuomenės panaudojimo karo atveju tvarką.
Prieš 14 metų priimtame Ginkluoto pasipriešinimo agresijai įstatyme pateikiami agresijos akto apibrėžimai. Be įprastinių apibūdinimų, tokių, kaip užsienio valstybės ginkluotųjų pajėgų įsiveržimas, Lietuvos teritorijos bombardavimas, kariuomenės užpuolimas, agresijos aktams priskiriamas ginkluotų gaujų, grupių ir nereguliarių pajėgų arba samdinių ginkluotoms operacijoms prieš mūsų šalį siuntimas arba rėmimas, jeigu šios operacijos yra pakankamai rimto pobūdžio.
Ši nuostata, lyg ir turėdama panašumų su Rusijos agresijos prieš Ukrainą situacija, visgi jos neatitinka. Krymo okupacijai ir aneksijai, be ginkluotų vietos autonomijos lojalistų, buvo naudojami reguliariosios kariuomenės daliniai be skiriamųjų ženklų, Rusijai neigiant jų priklausomybę. Pietryčių Ukrainoje, ginkluoti vadinamieji Donecko ir Luhansko separatistai kelis mėnesius kariavo netiesiogiai ir tiesiogiai remiami Rusijos, tačiau net prasidėjus tiesioginiam Rusijos kariuomenės įsiveržimui, Maskva neigia oficialų savo pajėgų dalyvavimą konflikte.
Šie priešiško veikimo prieš suverenią valstybę būdai, pavadinti hibridiniu karu, iškraipo įprastinę politinę ir teisinę aplinką, sukelia rimtų klausimų, kaip turi būti taikomi tarptautiniai susitarimai, konvencijos, nacionaliniai įstatymai. Net ir prasidėjus tiesioginei Rusijos karinei intervencijai, Ukraina nepaskelbė karo padėties, o koviniai veiksmai šalies pietryčiuose oficialiai apibūdinami kaip antiteroristinė operacija. Paradoksalu, bet situacijoje, kai didžioji dalis šalies resursų ir jos gyventojų pastangų skiriama gynybai nuo agresijos, formaliai tebegalioja taikos meto apibrėžimas.
Šaltinių Krašto apsaugos ministerijoje teigimu, būsimomis pataisomis siekiama įvardyti karinės jėgos naudojimo taikos metu atvejus, įvardyti sprendimus panaudoti karinę jėgą priimančius asmenis, reglamentuoti ne tik ginklų ir specialiųjų priemonių, bet ir sprogmenų bei karinės technikos naudojimą.
Vienas svarbiausių siūlymų - suteikti valstybės prezidentui galimybę tiesiogiai panaudoti kariuomenę, kai įvyksta ginkluoti incidentai arba pažeidžiama valstybės siena, tačiau tai neprilygsta įstatymu apibrėžtiems agresijos aktams.
Anot siūlymo, sprendimą dėl karinės jėgos panaudojimą priimtų prezidentas bei teiktų šį sprendimą tvirtinti artimiausiam Seimo posėdžiui. Svarstoma galimybė, kad prezidento sprendimui taip pat turėtų pritarti Valstybės gynimo taryba. Kitaip tariant, net ir greitas bei operatyvus sprendimas panaudoti kariuomenę prieš „žaliuosius žmogeliukus“ turėtų praeiti būtinas civilinės kontrolės fazes, taip apsidraudžiant nuo nepasverto ar neproporcingo sprendimo galimybės.
Numatyti ir Kovinių ginklų naudojimo krašto apsaugos sistemoje statuto pakeitimai. Dabar taikos metu kariai individualius ginklus gali naudoti ginkluotam užpuolimui ar pasikėsinimui, saugomų objektų ar karinių teritorijų užpuolimui atremti, nusikaltėlių sulaikymui, įkaitams išlaisvinti.
Siūloma suteikti galimybę, tam kad būtų pasiekti operacijos tikslai, kariams naudotis visų tipų ir kategorijų ginklais. Nustačius deramą įspėjimo tvarką, kariai galėtų prieš ginkluotas grupes panaudoti ir sunkiuosius ginklus bei kovinę techniką – visa tai, kas suteiktų pranašumą prieš nestandartinę agresijos formą sukėlusius kaltininkus.
Šiuo metu civilinės valdžios prašymu ekstremalioms situacijoms suvaldyti pakviesti kariai neturi daugumos įgaliojimų, kuriuos turi teisėsaugos pareigūnai. Siūloma, kad nepaprastosios padėties ir teroro likvidavimo operacijos metu ir reaguojant į ginkluotus incidentus bei valstybės sienos pažeidimus kariai įgytų papildomus administracinius įgaliojimus.
Jiems būtų leista duoti privalomus nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims, persekioti ir sulaikyti asmenis, patekti į patalpas ir jas apžiūrėti, sustabdyti transporto priemones ir jas apžiūrėti, tikrinti asmens dokumentus bei daiktus, atlikti asmens apžiūrą, panaudoti specialiąsias priemones.
Tinkamai sutvarkius siūlymus, apibūdinus aplinkybes, kada kariuomenei būtų suteikiami išplėsti įgaliojimai veikti, Lietuva, neišleisdama nė lito daugiau, nei kainuoja parlamentarų ir valstybės tarnautojų darbas, įgytų realių papildomų gynybinių pajėgumų. Iškilus naujiems saugumo iššūkiams, hibridinio konflikto grėsmėms, valstybė negali sau leisti neturėti teisinio pagrindo efektyviam netradicinių grėsmių užkardymui.
Todėl įstatymų ir statutų papildymas turėtų būti sutelkto įstatymų leidėjų, valstybės vykdomosios ir atstovaujamosios valdžios pastangų pavyzdys – toks pats, kokį regėjome politinėms jėgoms patvirtinant įsipareigojimą dėl gynybos finansavimo ir jį jau įgyvendinant.
