Prarasti kantrybės nevalia, todėl ir baigėsi jam taip pat liūdnai, kaip kadaise antrajam asmeniui valstybėje, per daug prikalbėjusiam apie pirmąjį. Nekartosime ką. Būtų negražu.
Bet ar tai reiškia, kad pirmasis į valias gali taukšti kiek nori ir ką nori?
Neseniai buvo paskelbti du interviu ta pačia tema viename įtakingiausių JAV dienraščių „The Washington Post“.
„V.Putino Rusija šiandien yra pasirengusi ir trokšta stoti į karą. Europa ir Vakarai nėra pasiruošę ir nenori eiti į karą.
Europoje ar pasaulyje nėra tokios lyderystės, kuri galėtų sustabdyti V.Putiną.
Jei jis nebus sustabdytas Ukrainoje, eis toliau. Visi skelbia, kad NATO 5-asis straipsnis bus vykdomas.
Tačiau tai neprivers V.Putino atsisakyti savo planų, jei jis nematys realių sankcijų iš Europos ir pasaulio lyderių. Jie tiktai kalba. Mes turime sustabdyti jį Ukrainoje. Ir iki šiol tai nėra suprasta.“
Tai D.Grybauskaitės interviu citatos, ir dar ne pačios „kiečiausios“. Buvo ir Rusijos palyginimas su teroristine „Islamo valstybe“.
O štai kaip amerikiečiams kalba Estijos prezidentas T.H.Ilvesas: „Nemanau, kad įmanomas konvencinių pajėgų siuntimas kertant mūsų valstybės sieną. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad Ukraina nėra NATO, o mes esame. Mums galioja 5-asis NATO sutarties straipsnis. B.Obama aiškiai pasakė, kad Talinas, Ryga ir Vilnius yra ne mažiau saugūs nei Paryžius, Berlynas ir Londonas.
Jungtinės Valstijos neketina siųsti savo karių į šalį, kuri nėra NATO narė, ir rizikuoti karu su Rusija. JAV nedvejotų, jei tai būtų NATO šalis, nes tai daryti yra įsipareigojusios.
Tačiau Ukrainai jokia sutartis jokių JAV įsipareigojimų nenumato.“
Gal kam pasirodys, kad D.Grybauskaitė pakalbėjo drąsiai, o T.H.Ilvesas ciniškai, nes skelbia, jog JAV privalės mus ginti, bet į Ukrainą turi teisę numoti ranka.
Tačiau ar iš tiesų drąsu šaukti prie kiekvieno kampo, jog Maskva tuoj tuoj užpuls, ir net abejoti, ar NATO mus gins, kaip tapo tiesiog madinga pastaraisiais mėnesiais Lietuvoje? Gal priešingai – tai iš baimės ištikęs isterijos priepuolis? Ar ne to ir siekia V.Putinas, žvangindamas ginklais?
Viena, kai jau skelbia kone karo su Rusija pradžią ir ragina kaupti druską bei degtukus išminties bokštus vaidinantys žiniasklaidos veidai. Kas kita, kai juos karinga retorika net pranoksta prezidentė.
J.Erlickas žudančio sarkazmo kupinomis frazėmis šaiposi, kad jei sutelktume savo kariuomenę prie Rusijos sienų, net rusas išsigąstų, nes Lietuvos sveiku protu jau nesuprasi, o tokių visi bijo.
Iš tiesų plaukai ima šiauštis, kai girdi didžiai nusipelniusį Lietuvai veikėją, televizijos laidoje samprotaujantį, kad tegul V.Putinas tik pašantažuoja Vakarus branduoliniu ginklu – esą tada jam baigsis tuo, jog bus pakartas tarp rūkstančių Kremliaus griuvėsių. Atseit nieko tokio – pasimėtykime atominėmis bombikėmis ir pažiūrėkime, kas ką.
Kitas konservatorių veikėjas nekantriai laukia, kai ukrainiečiai ims siųsti į Maskvą tūkstančius rusų karstų, kažkaip pamiršęs, jog tokiu atveju į Kijevą turbūt keliautų jau dešimtys tūkstančių karstų. Vyras vis viena kariaus su V.Putinu iki paskutinio ukrainiečio.
Tai jau atvejis, kurį tiksliai diagnozavo J.Erlickas.
Bet gal būtų laikas atsikvošėti ir liautis manyti, jog esame protingiausi, doriausi ir geriausiai žinome, kaip reikia kalbėtis su V.Putinu? Apie principus nuolat plepantys mūsų užsienio politikos strategai gal verčiau atsakytų, už kiek galima tapti Lietuvos garbės konsulu net ir laikantis priešingos nei mūsų šalis pozicijos.
O pasikėlusiems į aukštybes mūsų provincialams, kurie moko jau ir B.Obamą, ir A.Merkel, ir visus bailius Vakarus, būtų naudinga pasižiūrėti sau į kojas. Tuomet pamatytų, jog į karą su V.Putinu jie šuoliuoja ne ant eiklaus žirgo, o tik kinkuoja apžergę nupiepusį asilą.
