Po karštų vasaros mėnesių ne tik puikus grybų derlius, bet ir optimizmas, kad pagaliau kažkaip viskas klostosi mūsų naudai, nepaisant pačių blogiausių prognozių, kuriomis svaidėmės anksčiau.
Prieš metus posakis „rusai puola“ buvo tik paranojos parodija – pašaipiai kartojama ne tik saviškių naivuolių, kurie toliau bubino, kad reikia su visais prekiauti ir draugauti ir neloti prieš dramblį. Šiandien daugumas suprato, kad Rusijos grėsmė yra reali – ir ne tik namie, bet net Vakaruose, kur anksčiau patogiausia buvo įsivaizduoti Baltijos šalių ir Rytų Europos baimes kaip nekantrių ir kompleksuotų vaikų zirzimą.
Visa tai jau patyrėme ir girdėjome prieš ketvirtį amžiaus („svarbiausia – nepakenkti Gorbačiovui“). Dabar, išskyrus retus atsilupėlius, kurie dar aiškina apie tai, kaip su V.Putinu reikia tartis, visi suprato, kad metas gerinti gynybą ir, pagal galimybes, silpninti priešą, kuris tikrai nesiruošia nei derėtis, nei nepamesto sveiko proto ieškoti. Ir taip pat, kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, po kurio laiko Vakarai pamato, kad Baltijos šalių išmanymas apie Rusiją ir jos instinktus yra tikslesni, nei naivus supratimas Berlyne ar Vašingtone.
Nepaisant nuogąstavimo apie atslenkantį alkaną gyvenimą („rusai nepirks mūsų sūrelių, o daugiau kam jie reikalingi?“), nė viena pieninė ar dešrų kimšykla nebankrutavo – trumpai padejavę, vėl ieško ir randa kur parduoti. Iš tiesų, posakis apie tai, kad 80 procentų visų problemų išsisprendžia pačios, turbūt yra ne toks naivus ir lengvabūdiškas, kaip gali pasirodyti.
Rusiją veikia sankcijos, kad ir kiek oficialus Kremlius iš jų šaipytųsi: rublis krenta nenumaldomai, kapitalas bėga lauk, o turtingi rusai vis energingiau krausto šeimas ir verslus toliau nuo bėdos, kas matyti ir Lietuvoje, kur jų vis daugėja, dar emigrantais savęs nelaikančių, bet saugesnes vietas bent jau savo šeimoms susirandančių.
Mes labai bijojome, kad nustos rusai važiuoti pas mus, ir baigsis mums ir turizmas, ir pinigai mums nustos byrėti. Rusų srautas ne tik nenustojo, bet net ir nesumažėjo, o dar važiuoja miniomis ukrainiečiai – dar vienas sezonas pasižymėjo atvykusiųjų skaičiaus rekordu, nes žmonėms Lietuvos džiaugsmų, regis, niekaip negana. Aš dar niekada Vilniuje nemačiau tiek kinų ir korėjiečių, kaip šią vasarą.
Visi didieji projektai, kuriems buvo žadama greita mirtis, nemirė: ir didžiulė baldų parduotuvė prie Vilniaus oro uosto, pilna baltarusių ir latvių, ir nuosava lietuviška oro bendrovė (tegul ir su valstybės pinigais), ir dideli tarptautiniai investiciniai projektai kvėpuoja ir gyvena, viršydami lūkesčius, nors dar prieš metus daug kas sakė, kad viskas arti pabaigos, nes „nieko nebus“. Klaipėdos oro uostas krauna krovinius, tranzitas iš Kazachstano ir net iš Kinijos ir toliau varo per Lietuvą.
Patikimai palaidota ir užmiršta pagrindinė metų beprotybė: referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams (naujų palapinių parašų rinkimui tikrai greitu laiku nestatys), o sužlugdyti euro įvedimą Lietuvoje, regis, jau irgi nebepavyks.
Euras nuo naujųjų metų, tiesą sakant, šviečia kaip šioks toks progreso ir normalumo pažadas – tik vienas žingsnis, bet psichologiškai labai svarbus: suplanuota – įvykdyta. Kiekvienas toks nedidelis pasiekimas, kaip ES pirmininkavimas 2013 metais, sėkmingai atliktas, tegu ir neatneša rojaus žemėje, bet dovanoja geresnę savijautą: kaip negrįžusi ir visų užmiršta buvusi teisėja iš Garliavos (pamišimas baigėsi, žaizdos užgijo), arba man asmeniškai didelį pasitenkinimą keliantis faktas, kad emigracijos baidyklė galutinai nustojo bauginti.
Kada paskutinį kartą girdėjote, kad „visi baigia išvažiuoti“? Tokius dalykus jau senokai skleidžia tik Kremliaus apmokami koloradinių spalvų diversantai (net ir tie žymiai geriau matomi ir greičiau nukenksminami, nei anksčiau – Maskvoje taip užsiėmę Ukrainos vadavimu, kad naujų poveikių priemonių senokai niekas nesugalvojo).
Pagaliau, manęs nepaliauja stebinti puiki Lietuvos meno ir kultūros padėtis. Skirtingai nei daugelis tikisi, čia nerašysiu apie naująją Minedo knygą, kurią jis pristatė aną savaitę ir į kurios sutiktuves, kad ir kaip stengiausi, nespėjau nueiti – knygos dar neskaičiau ir todėl apžvelgti negaliu.
Nekalbu apie lietuviškosios kūrybos apdovanojimus festivaliuose ir konkursuose (apie tai jau ir taip parašo ir pasigiria kiti), tačiau kai matau, kad ne tik lietuviški filmai yra kepami vienas po kito, ir vis stipresni, tačiau ir Džordana Butkutė ruošia koncertinį turą po Lietuvą, kuriame daugiau nei ketvirtį amžiaus dirbusi dainininkė užpildys didžiausias šalies arenas, tai suprantu: viskas einasi geriau, negu mes tikimės, ir dažnai nerimui tikrai nėra daug priežasčių.
