Atsiminiau savo tėtį, visą gyvenimą dirbantį statybose, nedrįstantį prie knygų nė prisiliesti, į parodas, spektaklius užsukantį tik per didelę prievartą ir apskritai meno pusėn skersakiuojantį su kreiva šypsenėle, bet darželyje man gaminusį tokias nuostabias kaukes, kad iki šiol apie jas galvoju su šypsena ir ilgesiu.
Taip norėčiau vėl priliesti šviežiai guašu nupieštą pelės snukutį arba Kalėdinių žaisliukų šukėmis inkrustuotą karūną. Dar jis labai gražiai piešdavo arklius ir iki šiol fotografuoja debesis, o vėliau rodo juos man ir aiškina, kur ten dramblys, kur kopėčios, o kur net mano veidas. Ar tai nėra kūryba?
Atsiminiau draugą, kuris geba per vieną naktį perskaityti tūkstančio puslapių apimties techninį vadovėlį anglų kalba ir su tokia pat didele meile dariusį pačias nuostabiausias nuotraukas savo „Zenitu“. Dabar su lygiai tokiu pačiu kruopštumu ir meile jis užsidaręs pas save kambary lydo metalus arba daro naują cheminį bandymą. Ir tai yra kūryba.
Ir ta pati mano draugė, - baigusi rimtus mokslus Lietuvoje, sukrimtusi dar rimtesnius užsienyje, ieško užvis rimčiausio darbo ir net nepastebi, kaip kalbėdama su manimi, pripiešia pilną popieriaus lapą nuostabių piešinėlių. Sakau - „Parodyk“. Nenoriai parodo. O aš matau kažką visiškai nepakartojamo ir nuostabaus. Ji kuklinasi ir murma sau po nosimi, kad „ai, tai čia nieko tokio...“ Toliau kalbame ir po penkiolikos minučių ji prisipažįsta, kaip norėtų šį pomėgį paversti savo pagrindiniu užsiėmimu.
Yra begalė žmonių, kurie metė savo rimtus ir vertus visuomenės pagarbos darbus bei metėsi į kūrybą – dabar jie mezga moteriškas rankines, siuva drabužius, gamina šokoladą, rašo knygas, gamina maistą ir šypsosi plačiau. Tokie žmonės nebėra išimtys, jie – jau taisyklė mano aplinkoje. Ir aš tuo beprotiškai džiaugiuosi.
Nes tik kūryba ir kūrybiškas požiūris į gyvenimą mus gali išgelbėti. Jeigu tie pikti interneto komentatoriai, norintys sužeisti mane ar kitą žmogų, skirtų tą rašymo laiką dviejų rimuotų eilučių sukurpimui, kokio monstriuko nupiešimui arba galiausiai – tas porą minučių padainuotų kokią dainą – mano gyvenimas nuo to gal ir nepasikeistų, o jų – tikrai. Gal net radikaliai. Nes parašęs dvi eilutes, žmogus gali užsimanyti parašyti keturias. Vieną dieną jis neatsitrauks nuo popieriaus lapo neparašęs visos poemos. Ir ta poema džiugins ne tik jo širdį, bet ir visų būsimų skaitytojų.
Verskime neigiamas emocijas kūryba. Tegul pyktis ne griauna, ne žaloja, o kuria. Įsivaizduokite, koks buvo piktas tas žmogus, kuris sugalvojo liftą? Kaip jis keikėsi, plūdosi lipdamas laiptais? Bet jis sugalvojo kaip tą pakeisti. O lėktuvo sumanytojas išvis turėjo būti didžiausias pikčiurna, nes jis niekada neturėjo laiko ir jį nervino vaikščioti žeme – jis norėjo skraidyti. Ir jo dėka mes dabar galime atsirasti už tūkstančių kilometrų per kelias valandas.
Neigiamos emocijos, nepasitenkinimas esama padėtimi, pyktis ar net pavydas yra puikiausia kuriamoji jėga. Nervina kažkoks žmogus? Nupieškime jo šaržą. Skyrę tam žmogui dešimt minučių savo laiko, nupiešę paskutinį ūsą jo veide, tikiu, bent per nago juodymą jį labiau pamilsime.
Šią savaitę pamačiau puikių iniciatyvių vyrukų Vilnius Temperature nufilmuotą vaizdo klipą. Ten repuoja islandžių grupė Reykjavíkurdætur, o kūrinys vadinasi „Tíminn Tapar Takti“ (galite rasti „Youtube“). Aš buvau sužavėta jaunų merginų drąsos, veržlumo ir kūrybiškumo. Nusiunčiau draugui nuorodą ir rašau jam: „Kaip jos gerai varo.“ Į tai jis atsako, kad, nors Islandija yra už Lietuvą beveik du kartus savo plotu didesnė, tačiau gyventojų turi dešimt kartų mažiau. Ir iš tų trijų šimtų tūkstančių gyventojų beveik kas antras yra parašęs bent vieną knygą savo gyvenime, groja kokioje nors grupėje, suka filmus, vaidina arba užsiima kokiu nors kitu kūrybiniu procesu. Islandijoje veikia apie 40 knygų leidyklų ir jos pluša visu pajėgumu. Tuomet aš sėdžiu sustingusi ir galvoju: „Kažkokia utopiška šalis“.
Kartais pagalvoju – Lietuvoje trūksta meno įvairovės, viskas susiplakę į vieną ir tą patį neutralumą. Yra vienas kitas išsišokėlis, bet ir jis gana normalus. Taip norisi to šurmulio, to išraudusių skruostų diskutavimo, tų skirtingų melodijų, pasiekiančių iš vieno ar kito užkampio, tų drąsių jaunų žmonių, šaukiančių man savo tiesas, kuriomis visomis iššokusiomis kraujagyslėmis tiki, tos muzikos, kuri tokia keista arba net baisi, kad net neįmanoma sustoti jos klausius...
Ir tada galvojau: bet Lietuva yra maža šalis. Maža auditorija, mažai žmonių, maža teritorija – nėra ko čia per daug reikalauti. Bet aš reikalauju, aš trokštu, aš meldžiu!!! Pagalvokime apie Islandijos pavyzdį. Juk mes irgi esame tokie įdomūs, tokie keisti, tokie saviti. Mes kiekvienas esame kūrėjas. Išdrįskime!
Toliau tęsiame pokalbį su drauge ir pasiekiame turbūt jautriausią dalyką – savikritiką. Kaip sunku pamilti tai, ką padarei. Pamilti tokia atlapaširde, begaline meile, kuria gebame pamilti kitų žmonių darbus, neanalizuodami trūkumų, neskaidydami į atskiras dalis, tiesiog emociškai ir visiškai atvirai priimdami.
Man irgi nėra lengva išdrįsti užrašyti atėjusią į galvą idėją. Dar sunkiau – ją parodyti kitiems. Bet su kiekvienu kartu yra drąsiau, smagiau, nes dabar aš galvoju labiau ne apie save, kuri parašė, o apie tą žmogų, kuris skaitys. Apie tą, kuris ėjo namo dvejodamas, kuris jau metus stalčiuose slepia puikiausius eilėraščius, kurie galėtų praskaidrinti kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kuris puikiausiai piešia, bet užsidengęs ranka ir nenori niekam rodyti; ir štai šis žmogus dabar prisėdo prie kompiuterio ir išvydo šį tekstą.
Ir gal tai jį paskatins apsispręsti kurti ir dalintis savo kūryba. Esu visiškai tikra, kad toks žmogus tikrai bus. Bent vienas. Dėl jo rašyti – visiškai verta ir man tai yra pakankamas tikslas. Jeigu jų bus daugiau – tai jau ir Kalėdos, ir Nauji Metai, ir Velykos – visos šventės mano namuose.
Kai imu stipriai save kritikuoti, o ypač jei netyčia perskaitau kokios viską išmanančios moterytės iš Pykčio kaimo komentarą, kad slėpčiausi po lapais su savo naiviais rašinėliais, aš pradedu galvoti, kad tekstai, kuriuos rašau, man nepriklauso. Aš įsivaizduoju, kad juos man kažkas padiktavo. Gal kažkam tai dievas, kažkam kosmosas, visata ar tiesiog įkvėpimas – nesvarbu, bet tai man užkerta kelią stipriai savikritikai, nes kaip aš galiu kritikuoti kito žmogaus man padiktuotą tekstą? Aš turiu gerbti jo valią ir užrašyti jį. Taip ir darau.
Žodis „menininkas“ mūsų visuomenėje yra įgavęs kreivos šypsenėlės su pašaipa prasmę. „Menininkas“ yra susmirdusio nusmurgėlio, susikalbančio tik su pačiu savimi sinonimas. Betgi taip nėra. Kiekvienas mūsų yra menininkas, kūrėjas. Mes kuriame savo gyvenimą. Žodžiai, kuriuos rašome trumposiomis žinutėmis savo artimiesiems, tariame kiekvieną dieną, rašome komentaruose, - yra mūsų kūriniai. Jie atspindi mus. Mes galime rinktis tuos kūrinius, jų formą, spalvas, charakterį. Galime dar ką nors papildomai kurti, kaip pašėlę islandai. Ak, kaip man norėtųsi...
Tik ta savivertės stoka turbūt mus stabdo. Bet kai einame, mes juk negalvojame, kaip einame. Juk yra tų, kurie eina gražiau, greičiau už mus. Tai ką daryti dėl to – ar nustoti vaikščioti?.. Juk jeigu lyginčiau save su Dante ar L.Tolstojumi – aš niekada nerašyčiau, nes niekada nepasieksiu jų lygio. Bet pasieksiu kitą – savo asmeninį tobulumo lygį. Ir man to pakaks.
Manau, kad kūryba gelbsti ir išvaduoja. Visada, kai regiu, kad gresia labai prastai susiklosčiusi situacija, aš pagalvoju: „Jėga, bent bus apie ką parašyti.“ ir nustoju jaudintis ar bijoti. Linkiu išdrįsti. Kiekvienas jūsų yra nepakartojamas ir kūrybingas. O mes su tėčiu eisime gaminti kaukių.
