Žinia, informacinio karo pavadinimu buvo pažymėta užkilusi Rusijos propagandinio melo banga, totalinis užmojis kvailinti žmones, drumsti jų protus, išgraužti smegenis, ne mažiau svarbu dar tai, kad laiku buvo atkreiptas dėmesys, jog Rusijos pradėtas informacinis karas yra sudedamoji platesnio kompleksinio karo, pavadintu hibridiniu, dalis.
Tačiau čia iškart iškyla klausimas – kokias kovos priemones rinktis mums tokiame kare, juolab kad girdisi vis daugiau balsų, jog Vakarai informacinį karą su Rusija pralaimi visais frontais, ar, tarkime, vardan pergalės turėtume steigti kažką panašaus į propagandos ministeriją, jeigu ir nebandant melo kartelės užkelti dar aukščiau, tai bent siekiant keliamu triukšmu išgąsdinti oponentą arba tokiu būdu padrąsinti save?
Vis tik esu įsitikinęs, kad šį karą, jeigu čia tinka toks pavadinimas, mums galima laimėti tik asimetriniu būdu, t. y. stengiantis nesupanašėti su putiniško sukirpimo rusų propagandistais, daryti viską priešingai nei daro jie.
Ar sunku yra pakelti nuo žemės nudundėjusios skeltanagių bandos sutryptą tiesą, kaip atrodo, dėl to nereikia būti nei dideliu kariu, nei prisiekusiu propapagandistu, užtenka tik paprasčiausios užuojautos tiesai, džiaugiantis dėl to, jog ji vis dar gyvuoja., žybsi nuvalius dulkes.
Postmoderno epochoje tarsi jau ir neskoninga kalbėti apie tiesą, ypač su nesuvaldytu patosu, nes tiesa rimtuose tekstuose dabar jau yra apibrėžiama kaip reliatyvus dydis, teigiant, kad nėra vienos ir visiems privalomos Tiesos, o yra daug tiesų tieselių, tačiau rusų propagandistų pusės melas yra toks katastrofiškas, begėdiškas, laukinis, primenantis Aukso ordos arklių žviegimą ir kanopų dundėjimą, kad tokio melo priešpriešoje tiesa vėl suspindi visomis klasikinio reikšmingumo spalvomis.
Tačiau svarbiausia gal net ne tai, daug svarbiau įsisąmoninti tą pavojų, kad mosuojant informacinio karo įvardijimo skraiste mūsų valdžia gali pradėti reikalauti išlygų, bandyti nuslėpti savo kartas nuo karto prasimušantį neveiksnumą, nesugebėjimus, prasižengimus, didesne ar mažesnes nuodėmes, įrodinėjant, jog bet kokia valdžios kritika silpnina mūsų pajėgumus informaciniame kare.
Iš tiesų, ar Tiesa mums patiems nėra pernelyg didelė prabanga prasidėjusio karo sąlygomis? Čia taip pat iškyla kitas klausimas – kaip atskirti Lietuvos nedraugų, siekiančių suniekinti mūsų valstybę, išpuolius nuo patriotiškai nusiteikusio žmogaus kartais labai karčių žodžių valdžios vyrų ir moterų atžvilgiu?
Šiaip ar taip, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, pralaimėtume ne tik informacinį karą, bet visą savo būtų, jeigu prasidėjusio informacinio karo pretekstu apribotumėme tiesos sferą, leistume suabejoti kritikos ir savikritikos būtinybe demokratinių procesų plėtotėje. Neabejoju, kad būtent tokia apribojusi tiesą valstybė anksčiau ar vėliau kaip nunokęs vaisus nukristų tiesiai į Rusijos skraistę.
Jeigu norite, štai toks prieštaringas pavyzdys. Ar Konstitucinio teismo (KT) teisėjų kritika dėl žinomo sprendimo nieko nelaukus atstatyti sau ir Seimo nariams atlyginimus į prieškrizinį lygį ( kitiems tokią malonę nukeliant į begalybę) gali sumenkinti valstybės prestižą, pagraužti valstybingumo pamatus? Klausimas ne visai retorinis - o gi užsipuolama tokiu atveju viena iš svarbiausių valstybės institucijų, kurios vyrai dėvi tokias neįtikėtinai gražias mantijas.
Tačiau, dingojasi, kaip tik tokia kritika rodo gyvą žmonių pasipriešinimą valstybingumo idėjos sumenkinimui, ne vienam iš mūsų suprantant tokių savanaudiškų valdžios eksperimentų kraštutinį pavojingumą stojusių išbandymų akivaizdoje.
Taigi, kaip atrodo, įvertinus tą žalą ir nešlovę, kurią KT užtraukė visai valstybei minėtu sprendimu, labai valstybiška idėja būtų radikalus pasiūlymas KT pasileisti pačiam, perduodant savo funkcijas kitoms institucijoms.
Karalius Saulė iš dalies buvo teisus, sakydamas „valstybė – tai aš“. Kiekvienas iš mūsų valstybiškai nusiteikęs žmogus, taigi kiekvienas „aš“ yra valstybė.
