Ir tada vėl visi gyvensime ramiai ir laimingai, padėsime atstatyti sugriautą ir iš įvairių kraštų jau aptrupėjusią Rusiją, karo agresija savaime išnyks.
Žinomas Rusijos rašytojas D.Bykovas, Kremliui ištikimos žiniasklaidos išvadintas Ukrainos chuntos pakaliku, mano, kad griūtis Rusiją gali ištikti jau kitų metų pradžioje.
Buvęs Rusijos premjeras dabar opozicionierius M.Kasjanovas įsitikinęs, kad jau kitų metų viduryje, jei ekonominės sankcijos nebus atšauktos, galėtų būti paskelbti nauji prezidento rinkimai.
Vienų prognozės Rusijai niūrios su gera pabaiga, kitų – apokalipsinės ir dar su kraujo upėmis.
Visi kažko laukia, tikisi ir mano, kad Rusija netrukus vėl pasuks demokratijos keliu, kad žmonės Rusijoje atsitokės. Kai kurie jau linkę skirstyti epochas iki ir po V.Putino bei džiaugiasi esą artėjančiais demokratiniais rinkimais.
Praėjo pusmetis, kai daug kas prognozavo, jog V.Putino populiarumas rudenį ištirps, tačiau taip neatsitiko. Per tą laiką tik dar labiau paaštrėjo V.Putino priešininkų ir šalininkų priešprieša. V.Putino populiarumas jau seniai priklauso ne tik jam, kaip asmeniui.
Dabar visi garbina V.Putino idėjas ir tikslus, jo ryžtą surasti ir nubausti Rusijos išdavikus, klupdyti ant kelių kaimynus. A.Hitlerio nebėra, tačiau fašizmo idėjos liko gyvos. Kažkas panašaus gali atsitikti ir su V.Putino populiarumu.
Dabar ir girtuokliai prie apytuštės (tik konservai ir degtinė) Rusijos kaimo parduotuvės ir inteligentai normalesnėse kavinėse šaukia: „Krymas mūsų, o V.Putinas paklupdys ant kelių JAV, tegul ir amerikiečiai, kaip ilgus dešimtmečius rusai, keliais pašliaužioja.“
Net jeigu po pusmečio ar metų Rusijoje įvyktų demokratiniai prezidento ir Dūmos rinkimai, nematau priežasčių džiūgauti, nes jie dar kartą gali paliudyti, jog Rusija ir vėl renkasi diktatūrą ir didesnį ar mažesnį karą su kaimynais. Toks ruso charakteris, jeigu tikėsime rusų rašytojo F.Dostojevskio apibūdinimu: „Rusai yra liaudis, kuri blaškosi po Europą ir ieško, ką dar galėtų tik dėl pramogos sugriauti ir sunaikinti.“
Arba M.Gorkis: „Vienas svarbiausių rusų sėkmės požymių yra jų sadistinis žiaurumas.“
Galima sakyti, kad taip rašydami rusų rašytojai neturėjo politinės potekstės, kad tai reikia suprasti kaip literatūrą, dar kažkaip kitaip išvedžioti, bet juk tai patvirtina ir žiaurumu pagarsėjusios revoliucijos, represijos, masinis kitaip mąstančių žmonių naikinimas.
Štai ir dabar siūloma iš Rusijos mokyklų mokymo programų išbraukti tas represijas ir žiaurumus išgyvenusio ir tai aprašiusio rašytojo A.Solženicyno kūrinius. Kur suka Rusija? Ko dar laukti?
V.Putino paskelbta Novorusijos ir visų pasaulio rusų suvienijimo idėjos jau taip stipriai įsismelkė į žmonių galvas, kad tų fašistinių idėjų šalininkai vaikšto Maskvos gatvėmis su vėliavomis, beisbolo lazdomis ir užpuldinėja negausius karo su Ukraina priešininkus. Tereiks sušvilpti ir tie būriai virs gerai ginkluotais naujosios santvarkos Rusijoje esesininkais. Net ir demokratinių rinkimų metu jie galės netrukdomi siautėti gatvėse.
Ukrainoje karinę patirtį įgiję strelkovai ir sukarintos jaunimo organizacijos bei juos remianti Kremliaus karo partija, valdžioje esantys buvę KGB generolai šįkart savo šanso iš rankų neturėtų paleisti. Priešingu atveju pasikartos košmaras, kurio labai bijo V.Putinas – Rusija subyrės.
Vos tik iškils pavojus V.Putinui ir jo režimui, karo trokštantys pulkininkai ir generolai gali perimti ginklų kontrolę. Jeigu tokias kaip „Buk“ raketų sistemas, tankus ir „Grad“ sistemas neva atostogaujantys Rusų desantininkai gali laisvai atsivežti į Ukrainą, lygiai taip pat ginklai gali keliauti ir po Rusiją demokratinių rinkimų išvakarėse.
Byrant Sovietų sąjungai Rusijoje dar nebuvo strelkovų, nebuvo tos psichozės, kariuomenė buvo demoralizuota, buvo griūvanti ekonomika ir palyginti stiprūs lyderiai (M.Gorbačiovas ir B.Jelcinas), kurie bent jau sunkiu momentu sugebėjo išlaikyti įtaką savo rankose.
Dabar V.Putinas, nors ir visiškai negerbiamas, kaip politikas net nurašytas Vakarų pasaulio lyderių, vis dar atrodo stiprus pačioje Rusijoje, tačiau jis yra lengvai pažeidžiamas ekonominių sankcijų. Nesant politinei konkurencijai, šio Rusijos lyderio aplinkoje teliko viskam pritariančios pilkos asmenybės arba karo ištroškę, kariuomenės modernizavimo sėkme tikintys ir todėl revanšo siekiantys karo „vanagai“.
Todėl šviesios ateities Rusijoje nematyti. Sunku būtų patikėti, kad tie karo „vanagai“ patys taikiai pasitrauktų ir dar sugebėtų nuraminti siautėjančius strelkovo būrius.
Lietuvos verslininkams bei politikams gali tekti rengtis gilesnei ir ilgesnei Rusijos krizei, gal net pilietiniam karui šioje šalyje. Apie tai galvodami jau šiandien, mažiau ateityje patirtume materialinių nuostolių, mažiau būtų ir nusivylimo, nes Rusija iš karo kelio savo noru tikriausiai dar ilgai neišsuks.
Nemanau, kad situaciją pakeistų ir demokratiniai rinkimai – džinas (rusiškojo nacionalsocializmo idėja), iš butelio jau paleistas ir atgal taip lengvai jo neįvarysi.
Galimi kandidatai į Rusijos prezidento postą, tarp jų ir buvęs naftos bendrovės „Jukos“ prezidentas M.Chodorkovskis, teigia, kad jie ragintų atimti daug galių iš prezidento ir perduotų jas Dūmai bei vyriausybei, teismus padarytų nepriklausomus nuo valdžios.
Atsiprašau, tačiau tai būtų didžiausias košmaras, kurį šiuo metu galėtų įsivaizduoti paprastas rusas. Ir jis už tokius siūlymus niekada, net ir nugirdytas iki žemės graibymo, nebalsuotų.
V.Putiną rusai myli už tai, kad jis įvedė tvarką (taip supranta daugelis rusų) teismuose, verslo ir valstybės santykiuose, pats išsiaiškino ir paskelbė, kurie geri, o kurie išdavikai, kas iš Rusijos politikų ir menininkų tarnauja Jungtinėms Valstijoms arba Ukrainos chuntai.
Vienos politinės hipnozės per televiziją metu, kai V.Putinas keletą valandų atsakinėjo į 150 milijonų Rusijos gyventojų klausimus, vieno nuošalaus kaimo moterėlės pasiguodė, kad niekas nesutvarko vandens gręžinio, kolonėlės nepastato, o iš upės neštis vandenį sunku. Prezidentas pažadėjo padėti.
Ir ką manote? Po mėnesio visos centrinės Rusijos televizijos jau plyšauja, kad vanduo iš kolonėlės jau teka, o susirinkę kaimiečiai dėkoja ir linki V.Putinui sveikatos bei asmeninės laimės. V.Putinas patenkintas šypsosi.
Ir štai dabar, atėmus nemažai galių iš prezidento, taigi baisu kas dėsis! Niekas nežinos, kam apskųsti neįtikusį verslininką ir kaimyną, kad šiuos per kelias dienas būtų galima sudoroti, o vandens kolonėlėmis kas tada rūpinsis, kas Novosibirsko pensininkės Nikiforos kieme begriūvantį medį įsakys nupjauti?
Dūmos narių daug, Vyriausybė kaži kur toli ir neprisikviesi, dėl kiekvieno menkniekio turėsi dabar eiti į teismą ir ten ilgai įrodinėti savo tiesą, nes prezidentas padėti vienu rankos mostu paprastiems rusams jau nebegalės. Tai chrien tada mums tokia valdžia?
Istoriniai įvykiai Rusijoje suformavo nuolat esą dėl kitų nelaimių kenčiantį žmogų. Jis su savo revoliucija siekė suteikti laimę visam pasauliui, tai jis laimėjo Antrąjį pasaulinį karą ir jis nusipelnė teisybės čia ir dabar.
O štai buržujai nuo tikrų kančių išsisuko, Vokietija dabar net geriau gyvena, nors taip būti neturėtų, o ruso kančia bei skurdas taip ir liko. Dabar už tą kančią priklauso kompensacija – laimės pojūtis, ir jį patys rusai mano galintys pasiimti. Krymo, Ukrainos, ir net Baltijos šalių pavidalu.
Beje, Lietuvoje irgi turime įtakingų politikų, kurie pagriebia kokį nors šūkį Rusijoje ir meta jį į Lietuvos politikos dirvą. Gal sudygs?
Euroskeptiko R.Pakso rinkimų į Europarlamentą šūkis skambėjo taip: „Lietuva, kelkis!“ Ir lietuviams, kaip ir rusams V.Putino raginimas keltis, tai labai patiko. Todėl jie kėlėsi ir būriais traukė balsuoti už ragintoją R.Paksą. Tuo ir esame panašūs į V.Putino rusus.
R.Pakso partija dabar populiari kaip niekad. Per Seimo rinkimus dabar su socialdemokratais ji kautųsi dėl pirmosios vietos. Atrodo, kad ilgai ėję iš Sibiro jau atėjome.
Dabar beliko keltis, nusivalyti kruvinus kelius ir eiti keršyti Europai už nutiestus naujus kelius, išmokas žemdirbiams, už sutvarkytus sąvartynus ir daug modernių gamyklų.
Juk ką čia slėpti – to paties rusiško medžio vaisiai esame, nuolat kompleksuoti ir todėl nežinia kodėl įsivaizduojantys save keliais šliaužiojantys pačiame Europos viduryje. Net Sibire lietuviui tikriausiai lengviau buvo kentėti.
