Pirmoje straipsnio dalyje buvo išvardinti penki esminiai tikslai, kurių siekė Kremlius politika Ukrainoje. Visų pirma, tai atplėšti Krymą nuo Ukrainos. Antra, užtikrinti kontrolę Rytų Ukrainoje išsidėstytai karinei pramonei, kuri yra labai svarbi Rusijai.
Trečia, suformuoti Pietryčių Ukrainoje teritoriją, kurią Kremlius jau oficialiuose raštuose įvardina, kaip Novorosiją, vėliau įvykių eigoje nustatant jos statusą ir santykius su Kijevo valdžia. Ketvirta, pakeisti visos Ukrainos geopolitinį užsienio politikos kursą, gražinant jį į V. Janukovyčiaus laikų neapibrėžtumą. Penkta, panaudoti įvykius Ukrainoje, kaip instrumentą keisti jėgų balansą ne tik Rytų Europoje, bet visame kontinente, o gal pasaulyje. Pirmąją straipsnio dalį rasite čia.
Projektas ,,Novorosija“ įgyvendintas tik iš dalies
Antras ir trečias Kremliaus politikos tikslas Ukrainoje pradinėje stadijoje, matyt, buvo sumanytas, kaip vienas bendras, bet tai įgyvendinti sutrukdė Ukrainos žmonės. Juk, kai tik V. Putinas savo kalboje pirmą kartą pavasarį užsiminė apie Novorosiją, vienu metu separatistinės tendencijos pasireiškė ne tik Donecko ir Luhansko srityse. Neramumai prasidėjo taip pat ir Charkove bei Odesoje, Chersone bei Zaporožėje.
Bandymai užgrobti administracijos pastatus, provokacijos prieš Ukrainos pajėgas ar vietos teisėsaugą, susišaudymai, kaip Charkove ir Odesoje, nusinešę ne vieną žmonių auką po gatvių protestų ir susidūrimų, visa tai liudijo, kad Novorosiją buvo siekta įkurti aštuoniose Pietryčių Ukrainos srityse: nuo Charkovo iki Odesos, įjungiant taip pat ir Dniepropetrovsko, Donecko, Luhansko, Zaporožės, Chersono, Nikolajevo sritis, visai atkertant Ukrainą nuo svarbiausių pramonės regionų ir Juodosios jūros.
Ramu buvo tik Dniepropetrovske, kurį tvirta ranka ėmė valdyti vienas turtingiausių ir įtakingiausių šių dienų Ukrainos žmonių: oligarchas Ihoris Kolomoiskis. Jo vaidmuo ir šiandien yra nevienareikšmiškai vertinamas ne tik Ukrainoje, bet ir už šios šalies ribų.
I. Kolomoiskis pelnė gerą vardą Ukrainoje išlaikęs stabilumą Dniepropetrovsko srityje ir dar finansavęs keletą savanorių batalionų kovai Donbase, taip pat, kaip žmogus, prisidėjęs užtikrinti Odesos: Ukrainos pagrindinio jūrų uosto kontrolę.
Vis dėlto, įvykiai Odesoje, kur gatvių susidūrimuose žuvo ir buvo sužeistas ne vienas žmogus, sudegė dešimtys Profsąjungų rūmuose, palieka daug klausimų. Rusijos žiniasklaida kaltina I. Kolomoiskį ir jo aplinkos žmones. Ukrainoje teigiama, kad provokacijas, atnešusias daug aukų, sukėlė iš pradžių Rusijos remti separatistai, planavę užimti valdžios Odesoje pastatus ir pakartoti Donecko, Luhansko scenarijų. Beje, srities valdžios pastatas buvo užimtas ir Charkove, bet užpuolikus iš ten išvijo.
Separatistų veiksmuose Pietryčių Ukrainoje viskas persipynė: ir vietos oligarchų, ypač turinčių ryšius su Rusija ir glaudžiai dirbusių su Regionų partija bei komunistais, žaidimai, ir kai kurių vietos žmonių noras, kad Rytų Ukrainą paimtų V. Putinas į Rusiją taip pat, kaip Krymą, ir jau minėta ankstesniame šio straipsnio skyriuje tiesioginė Rusijos pagalba, ginklais, samdiniais, o vėliau jau ir reguliariosios armijos kareiviais. Kremliui buvo svarbi visos Pietryčių Ukrainos kontrolė, bet šis planas nepavyko.
Kiekviena iš tų šešių Pietryčių Ukrainos sričių, kuri nepakliuvo į Kremliaus remiamų separatistų rankas turi savo strateginę svarbą Rusijai ir tai, kad jas dar ir šiandien kontroliuoja valdžia iš Kijevo yra Kremliaus politikos Ukrainoje pralaimėjimas.
Odesa ir Nikolajevas, Iljičevskas Odesos srityje yra svarbiausi Ukrainos jūrų uostai ir terminalai. Chersono sritis yra gyvybiškai būtina, aprūpinant Krymą vandeniu ir elektros energija, nes per šią sritį eina visos komunikacijos į Krymą. Šios trys sritys skiria Rusijos karinius kontingentus Kryme ir Padniestrėje vieną nuo kito ir neleidžia jiems susisiekti. Tuo pačiu yra apsunkinamas ir šių kontingentų funkcionavimas.
Chersono ir Zaporožės sritis bei separatistų nekontroliuojama dalis teritorijos Donecko srityje atkerta galimybę susiekti su Krymu sausuma nuo Rostovo srities Rusijoje. Ypač strateginis šiuo atžvilgiu yra Ukrainos ir toliau kontroliuojamas Mariupolio uostas Azovo jūroje. O Zaporožės sritis yra dar ir metalurgijos centras.
Dniepropetrovsko ir Charkovo kontrolė Rusijai buvo labai svarbi, kaip įtaka karinio pramoninio komplekso Ukrainoje įmonėms, nuo kurių, pavyzdžiui, priklauso ir net iki 50 proc. Rusijos turimo branduolinio arsenalo veiksmingumo. Be to, ten gali būti gaminama ir moderni ginkluotė Ukrainos karinėms pajėgoms. To Kremlius nenori.
Šiandien pramonė dar nėra pajėgi pilnai aprūpinti Ukrainos, kad ši galėtų apsiginti net ir nuo riboto pajėgumo Rusijos karinių kontingentų invazijos, bet, jei šalis gautų iš Vakarų ekonominę pagalbą, pertvarkius, modernizavus šias įmones, ji galėtų pati, savo pajėgomis tapti stipria karinė valstybe, jei Vakarams neišdrįs teikti ginkluotės.
Štai, kodėl Kremliui oligarchas I. Kolomoiskis, vadovaujantis Dniepropetrovskui, kur tame tarpe yra sutelkta pagrindinė gamyba, svarbi Rusijos branduolinėms pajėgoms, yra tarsi ašaka gerklėje. Kremliau žiniasklaida jį vadina didžiausiu blogiu Ukrainoje, jo turtas tose teritorijose, kurias Rusija kontroliuoja yra nacionalizuojamas. Bet ir Ukrainoje netyla svarstymai, kokį vaidmenį vaidins I.Kolomoiskis po rinkimų, kokie santykiai bus su prezidentu Petro Porošenka, jo politiniu bloku, kitomis partijomis, verslo grupėmis. I. Kolomoiskio įtaka apima ne tik Dniepropetrovsko ir Odesos sritis, bet ir Zaporožę, plečiasi į Charkovą ir nepanašu, kad jis norėtų ja su kuo nors dalintis.
Šiandien I.Kolomoiskis kuria savo įtaką toje pačioje teritorijoje, kurią norėjo Ukrainoje kontroliuoti Kremlius. Šis faktas taip pat turėtų kelti nemažą Ukrainos valdžios rūpestį, nes oligarchai Ukrainoje jau ne kartą parodė, kad jų orientacija į vieną ar kitą valstybę ar valstybių bloką, gali pasisukti, kaip nulems jų pačių interesai.
Ar tai gali būti vadinama Kremliaus laimėjimu?
Kremliui ir remiamiems separatistams nepavyko įkurti Novorosijos ne tik aštuoniose Pietryčių Ukrainos srityse, bet ir visoje Donecko bei Luhansko sričių teritorijoje.
Žinoma, bet kokios teritorijos netekimas yra pralaimėjimas valstybei, nuo kurios ji yra atplėšiama, tai didelė nesėkmė ir iššūkis Europos valstybėms, kurios norėtų gyventi pagal 1975 m. pasirašytą Helsinkio Aktą dėl sienų neliečiamumo, smūgis įtakingiausioms Vakarų šalims, garantavusioms Ukrainos teritorijos vientisumą po to, kai ši sutiko atsisakyti trečiojo pagal pajėgumą pasaulyje branduolinio ginklo atsargų, tai taip pat ir Rusijos išdavystė, kuri tiesiogiai šį Memorandumą pažeidė.
Bet įvertinant tai, kad Kremlius, atplėšęs Krymą, nesugeba užtikrinti šios teritorijos deramo funkcionavimo, o dabar kratosi ir bet kokios finansinės atsakomybės dėl sugriauto Donbaso atstatymo, kuri griovė ir separatistai su karine technika, gauta iš Rusijos, sprogdino tiltus, geležinkelius, infrastruktūrą, įvertinant tai, kad projektas Novorosija nebuvo įgyvendintas net ir 25 procentais, tai nėra Kremliaus laimėjimas.
O, jei dar pridurti prie to, kad dabar ir Zaporožės, Charkovo, Dniepropetrovsko, Odesos gyventojai, tarp kurių daug rusakalbių, anksčiau reiškusių simpatijas Rusijai, (taigi ne tik žmonės Vakarų ir Centrinėje Ukrainoje), po įvykių Donbase žiūri į Kremlių ir V. Putiną, kaip į blogį ir neabejoja, kad Donbase įvyko Rusijos karinė agresija, todėl nori kuo greičiau suartėti su Europos Sąjunga bei kitomis Vakarų šalių struktūromis, tada galima suprasti, kad Rusija, aneksavusi Krymą ir gavusi dalies Donbaso kontrolę, prarado likusios dalies Ukrainos, taip pat ir rusakalbių žmonių simpatijas bei stipriai pastūmė šią šalį judėti link Europos, tolyn nuo Rusijos. Ar tai laimėjimas? Beje, tokius visuomenės apklausų duomenis pateikia ne tik Ukrainos, bet ir Rusijos sociologai
Ekonominė Kremliaus politikos kaina
Ketvirtojo ir penktojo punkto įgyvendinimas priklauso jau ne tik nuo Ukrainos, bet ir Vakarų valstybių. Juo labiau, kad Kremlius siekia per Ukrainos įvykius pakeisti pasaulio jėgų balansą, o parodžius, kad Ukrainos teritorinis vientisumas, garantuotas ir Kremliaus parašu, yra nieko vertas, griauna ir Europoje tvirtai nusistovėjusius tarptautinės teisės principus. O tai tiesiogiai liečia jau ir Vakarų valstybių interesus.
Beje, pokyčiai Jugoslavijoje, įskaitant Kosovą buvo padaryti po Jungtinių Tautų kontrole ir remiantis Jugoslavijos Konstitucija, kur buvo įtvirtinta tokios teritorijos, kaip Kosovas, teisė atsiskirti, o Kremliaus veiksmai Kryme ir Donbase pažeidė ir Ukrainos Konstituciją, ir tarptautinės bendruomenės valią. Tačiau, aišku, kai kurie Vakarų karinės intervencijos žingsniai į Serbijos reikalus sudaro galimybę Rusijai įtikinti savo šalies žmones ir kai ką už Rusijos ribų, taip pat ir Lietuvoje, jog Vakarų veiksmai Kosove ir Belgrade visai nesiskyrė nuo Rusijos veiksmų Kryme ir Donbase.
Kai diplomatinės priemonės nepadėjo, vienintelė priemonė sustabdyti revizionistinę Kremliaus politiką buvo ekonominės sankcijos. Kremliaus vadovai iš pradžių labai pašaipiai jas priėmė, tačiau dabar akivaizdu, kad tai ima veikti ir kartu su žemyn smingančiomis naftos kainomis, jau suduoda ilgalaikį smūgį Rusijos ekonomikai.
Šį smūgį pripažįsta ne tik Europos Sąjungos šalių, įskaitant ir Lietuvą, bet ir Rusijos ekonomistai bei Rusijos Centrinis bankas. Rublio kursas krenta dramatiškai. Iš šalies masiškai bėga Vakarų kapitalas, kurio bendra suma planuojama šiais metais iki 150 mlrd. dolerių. Ir nežinia, kiek metų reikės, kad atsistatytų pasitikėjimas Rusijos valstybe bei jos rinka. 20-40 proc. pakilo maisto produktų kainos. Ir visa tai yra V. Putino ir Kremliaus avantiūros Ukrainoje pasekmė. Pridurkime ir Kremliaus politinio elito, jo vykdomos politikos izoliaciją, ir paklauskime, ar visa tai yra laimėjimas.
Bet, kad tai būtų ir Ukrainos bei Vakarų bendruomenės laimėjimas, Vakarų šalys turi atrasti lėšų padėti labiausiai nuo Rusijos atsakomųjų sankcijų nukentėjusioms savo bendruomenės šalims, tokioms, kaip Lietuva ir neleisti Ukrainos ekonomikai žlugti.
Juk krenta ir Ukrainos valiutos hrivnos kursas. Ir Ukrainoje auga kainos. Bet kokiai valstybei karas prieš tokį agresorių, kaip Rusija, jos remiamus separatistus būtų didžiulė finansinė našta, juo labiau šaliai, kuri V. Janukovyčiaus eros pabaigoje stovėjo ant finansinio defolto slenksčio. O kur dar lėšos sugriautam Donbasui atstatyti? Bent teritorijoms, kurias šiandien kontroliuoja centrinė Ukrainos valdžia. Kur lėšos, būtinos Ukrainos karinei galiai sukurti, pajėgiai atremti tolesnę agresiją.
Neatsitiktinai kai kurie Rusijos imperinio mastymo politikai dabar daug vilčių deda į žiemą bei Ukrainos ekonomikos problemas, kaip instrumentą šalies kursui pakeisti.
Ko reikia, kad Kremlius nelaimėtų Ukrainoje?
Todėl šiandien Ukrainoje iškyla keli svarbiausi uždaviniai Vakarų valstybėms. Pirma, pagal išgales remti Ukrainą finansiškai, kad šios šalies ekonomika nežlugtų. Aišku, kartu reikia kontroliuoti, jog skiriama parama nenueitų korupcijos klystkeliais.
Antra, labai svarbu paremti Ukrainą modernia gynybinio pobūdžio ginkluote. Jeigu tai būtų vengiama daryti, tada būtina numatyti teikiamoje finansinėje pagalboje lėšas, už kurias Ukraina galėtų ginkluotės įsigyti ir pati, o dalį jų nukreiptų ir savo karinės pramonės modernizavimui. Tapusi stipria Vakarų šalių partnere, ji būtų pajėgi įnešti svarbų vaidmenį į viso Vidurio ir Rytų Europos regiono saugumą ir be NATO karinių bazių savo teritorijoje, kuo taip dažnai gąsdina Kremlius.
Ekonomine ir karine prasme stipri šalis galėtų prisidėti prie regiono saugumo ir vien tik savo galia. Bet prieš tai Ukrainai labai svarbu apginti savo šalies teritorinį vientisumą.
Trečia, pasiekti susitarimus, kad Ukraina būtų aprūpinta dujomis ir kitu kuru šią žiemą. Dabar reverso būdu iš ES valstybių gautomis dujomis Ukraina gali patenkinti tik pusę savo poreikio žiemai, o kadangi daugelyje šachtų Donbase sustojo darbas arba jos atsidūrė separatistų rankose, Ukrainai reikia importuoti jau net ir anglį.
Ketvirta, nesudaryti Rusijai jokių galimybių įtakoti Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių suartėjimo procesą su Europos Sąjunga ( ES), o gal ir NATO. Tai turėtų būti tik dvišalis procesas tarp šių institucijų ir minėtų Rytų Europos šalių. Tai, kad ES jau sutiko atidėti Asociacijos sutarties tarp Ukrainos ir ES ekonominės dalies įsigaliojimą dar nėra dramatiška. Svarbu, kad ES laiku atsipeikėjo ir pareiškė savo tvirtą ,,ne“ Kremliaus reikalavimams pakeisti šios sutarties kai kuriuos punktus ar juo labiau, iš dvišalio proceso tarp ES ir Ukrainos paversti jį trišaliu, kur būtų įtraukta ir Rusija. Tokių reikalavimų vykdymas galėjo į aklavietę nuvesti visą suartėjimo su ES procesą.
Penkta, nepripažinti toliau vadinamų Donecko ir Luhansko respublikų teisėtumo. Paraginti Rusiją atitraukti iš šių teritorijų visus savo karius. Gera Rusijos valia galima būtų laikyti tik žingsnį, suteikiantį galimybes Ukrainai atkurti pilnai savo valstybės sienos kontrolę ties separatistų užimtais regionais. Jeigu tai nebūtų padaryta, reikštų, kad Rusija siekia dar vieno ,,užšaldyto konflikto“ sukūrimo, šį kartą Rytų Ukrainoje. Svarbu ir toliau nesutikti su Rusijos siekiais įteisinti Krymo aneksiją.
Nemažiau svarbu, kad Vakarų valstybės neieškotų bet kurios pirmos pasitaikiusios dingsties nutraukti paskelbtų Rusijai ekonominių sankcijų. Jos yra svarbus ir, kaip rodo dabartinis poveikis Rusijos ekonomikai, gana veiksmingas instrumentas. Bet sankcijos nėra savitikslės. Būtinos ir visos kitos aukščiau išvardintos priemonės, kad Ukrainoje būtų sustabdytos sukilusios Rusijos vadovų imperinės ambicijos. Sankcijos atšauktos gali būti tik tada, kai Kremlius parodys, kad visai atsisako tokios politikos ir yra pasirengęs ieškoti kelių, kad būtų panaikintos šios politikos pasekmės Ukrainoje.
Kremliaus grasinimai, žvanginimas ginklais gresia visos Europos saugumui, todėl ne tik Ukraina, bet ir Vakarų teisinės demokratinės šalys turi tai sustabdyti Ukrainoje.
Jeigu tai bus padaryta, pasieksime, kad Kremlius tokia savo politika Ukrainoje nieko nelaimėjo. Jeigu ne, Vakarų šalys dėl pasekmių galės kaltinti ir save. Dabar atšaukus sankcijas, t.y. vieną iš nedaugelio Vakarų turimų veiksmingų poveikio priemonių stabdant agresyvią Rusijos politiką, be jokio žymesnio progreso Ukrainos politikoje iš Kremliaus pusės, vargu, ar bus įmanoma pasiekti šių tikslų.
O gali būti net priešingai: Kremlius gautų ženklą, kad po kurio laiko Vakarai anksčiau ar vėliau susitaiko su agresyvia Rusijos politika ir tik klausimas, kur ta raudonoji linija, kurios būtų nedrįsta peržengti. Tokia situacija virstų tikrai Vakarų pralaimėjimu. Ir ne tik Ukrainoje. Po to Vakarai ir viso regiono valstybės turėtų kiekvieną kartą krūpčioti nuo griežtesnių Kremliaus pareiškimų, spėliodami kokioje valstybėje gali pasikartoti vėl tas pats.
