Didžiausias Lietuvos turgus man niekuomet nebuvo nei šalies dvasinio nuopolio ženklas, nei pati bjauriausia laukinio kapitalizmo grimasa, todėl negaliu suprasti ir tos didžiulės nuostabos dėl koncertų salės atidarymo Gariūnų verslo centre. Rimtas menas – prekybininkų karalystėje, kultūra – turguje? Ar tai iš tiesų kažkas neįprasta ir net revoliucinga?
Juk net ir sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, turguje galima buvo įsigyti ne tik raugintų kopūstų, sportines kelnes ar maisto žiurkėnams, bet ir knygų (net iš tarpukario laikų), paveikslų, plokštelių ar puikios kokybės stalo sidabro (gal vogto, o gal ir ne). Vos atgavus nepriklausomybę prekyvietėse iškilo pigių rusiškų ir angliškų knygų kalnai, o prekiaujančių muzikos diskais, filmais ir kompiuteriniais žaidimais buvo ne mažiau nei siūlančių pigesnius rūkalus.
Todėl kažin ar verta taip stebėtis, jog atsinaujinusiame Gariūnų verslo centre atsirado didžiulis knygynas, parodų erdvės, o šiemet – ir koncertų salė. Daug įdomesnis dalykas – šio verslo centro vadovų siekis meno kūrinius pristatyti kokybiškai. Geras parodų apšvietimas ir „Steinway“ fotepijonas – iš tiesų malonios naujienos.
Juk iki šiol didžiuosiuose prekybos centruose fotografijos parodas dažniausiai galima rasti siauruose, į tualetus vedančiuose ir atitinkamais aromatais persmelktuose koridoriuose. Tiesa, buvusiame prekybos centre „Gedimino 9“ menininkams buvo pasiūlytas visas tuščias viršutinis aukštas. Bet ten lankytojų būdavo gerokai mažiau nei įprastose galerijose, nors daugelis įsitikinę, kad prekyvietėse pristatomos parodos – tiesus kelias į menu nesidominčių žmonių širdis bei pinigines.
Iš tiesų tie, kuriems menas nerūpi, kuo ramiausiai praeina pro parodą ar koncertą, kad ir kur jis vyktų – prabangioje salėje, prekybos centre ar kokioje senamiesčio gatvelėje. Susidomėjimą menu skatina ne gausiai lankoma vieta, o ten atsidūrusio kultūros žmogaus aktyvumas.
„Kuo daugiau dirbi, bendrauji su žmonėmis, tuo daugiau parduodi“, – sakė žinoma Klaipėdos galerininkė Violeta Jusionienė, viena pirmųjų išdrįsusi atidaryti dailės galeriją uostamiesčio prekybos centre.
Kažin ar Gariūnai kada nors taps ta vieta, į kurią trauks žmonės, sumanę įsigyti vieną ar kitą kūrinį savo kolekcijai. Profesionalaus meno pasaulis turi savo hierarchiją. Solidžiose galerijose parodas rengiantys menininkai nelabai mėgsta eksponuoti savo darbus bibliotekose, ambasadose ar prekybos centruose.
Tačiau rimtos kultūros sala nykiame sostinės pakraštyje – jau savaime vertybė. Ir visai nesvarbu, ar tai Gariūnai, ar Naujoji Vilnia. Žmogus be kultūros sunkiai verčiasi, įsitikinęs vienas Gariūnų verslo centro vadovų Eugenijus Bulavas. Panašu, kad jis net ir nesitiki daug uždirbti iš savo kultūrinių sumanymų.
Tuo metu kai politikai ir valdininkai net sušilę studijuoja įvairiausių kūrybinių industrijų projektus ir net sapnuose planuoja, kaip priversti menininkus kurti komerciškai naudingą produkciją, Gariūnų vadovai, kaip ir visi sveiko proto žmonės, neabejoja, jog verta leisti pinigus ne tik duonai, bet ir žaidimams. Net jei tai klasika, kuri tikrai nepatiks masėms ar taip vadinamai „liaudžiai“, o palies vos keleto išrinktųjų sielą.
