Nuo seno per bet kokio lygmens rinkimus politikai žada nuversti tokius kalnus, kokie jiems tiesiog neįveikiami, taip ištrindami ribas tarp skirtingų institucijų atsakomybės, o rinkėjų galvose sujaukdami supratimą apie valstybės struktūrą.
Artėjant savivaldos rinkimams irgi ėmė šmėkščioti nacionalinio ar net tarptautinio masto problemos. Nieko keista: pagrindinės šalies politinės jėgos į šiuos rinkimus ir į pačią savivaldą visuomet žiūrėjo tik kaip į nacionalinės valdžios piramidės priedėlį ir kaip Seimo rinkimų preliudiją.
Tai aiškiai matyti ir dabar, nuaidėjus kitų metų savivaldos rinkimų kampanijos starto šūviui. Viena vertus, šie rinkimai svarbūs pagrindinėms partijoms kaip pozicijų pasitikrinimas prieš 2016 metų Seimo rinkimus. Kita vertus, intrigą kursto tai, kad merai pirmąkart bus renkami tiesiogiai.
Artėjantys rinkimai ypač svarbūs konservatoriams, kurie netgi kartu su savo palydovais liberalais kol kas negali persverti rinkėjų simpatijų svarstyklės iš kairės į dešinę.
Ypač nedaug konservatorius guodžiančių ženklų yra Vilniuje. Vedlio, kuris galėtų partijai laimėti mero karūną, paieškos virto tikra tragikomedija.
Po to, kai apsikeitę antausiais konservatoriai išsiskyrė su buvusia „Investuok Lietuvoje“ vadove M.Dargužaite, kurią kai kurie iš jų buvo paskelbę savo „šventąja“, o vėliau dešiniųjų frontą staigiai paliko naujoji jų pergalės šauklė, finansų eksministrė I.Šimonytė, atrodė, kad blogiau jau nebebus. Pasirodo, ne.
Visuomet buvo aišku, kad sostinės konservatorių vedlys, Seimo narys M.Adomėnas neturi nei patirties, nei svorio, kad galėtų būti vienu tiesioginių mero rinkimų favoritų, bet dešinieji to tarsi nematė.
Bet pirmasis tiesioginis dabartinio sostinės vadovo A.Zuoko ir M.Adomėno susidūrimas nacionalinės televizijos eteryje baigėsi tokiu pastarojo pralaimėjimu, kokio net buvo sunku tikėtis.
Abu politikai ginčijosi, kas kaltas dėl Vilnių skandinančių skolų: A.Zuokas kaltino visus finansinius svertus turinčią nacionalinę valdžią, o M.Adomėnas – merą.
Paklaustas, kaip pats balsavo Seime, kad sostinei tektų didesnė gyventojų pajamų mokesčio dalis nei dabar, M.Adomėnas atsakė „už“ ir sudegė. Konservatorius iškart nusipelnė melagio titulo, nes A.Zuokas parodė dokumentą, kad parlamentaras balsavo priešingai.
Nors vėliau I.Šimonytė mėgino viešai pagelbėti apsimelavusiam politikui aiškindama, kad A.Zuokas neteisingai sostinės finansines problemas verčia ant Vyriausybės ir Seimo, kai kurie konservatorių veikėjai net viešai ėmė abejoti, ar M.Adomėnas tinkamas karys kautis dėl mero posto.
Šios viešos diskusijos, kurias pradėjo vienas partijos sunkiasvorių J.Razma, greitai virto žodžių karu, dėl kurio kai kurie dešiniųjų skaistybės saugotojai ėmė grąžyti rankas.
Tiesa, konservatoriams visada po ranka gelbėjimo ratas, kurio jie griebiasi, kai tik pakliūva į keblią padėtį. Tai – kalbos apie Rusijos grėsmę ir kova su Kremliumi.
Būtent to gelbėjimo rato pastaruoju metu nusitvėrė ir M.Adomėnas.
Šis politikas bene audringiausiai piktinosi parlamentarais, kurie atmetė prezidentės D.Grybauskaitės teiktas pataisas dėl rusiškos produkcijos ribojimo šalies televizijose, kone atvirai kaltindamas kolegas tėvynės išdavimu.
Be to, šis politikas pirmasis žaibiškai reagavo į viešumoje pasirodžiusią informaciją, kad kai kurių sostinės rusiškų mokyklų moksleiviai esą dalyvauja sukarintose stovyklose Rusijoje.
Konservatoriams į Seimą iškvietus pasiaiškinti švietimo ir mokslo ministrą, M.Adomėnas kartu su partijos bendražygiais sostinės taryboje surengė specialią spaudos konferenciją.
Seimo narys ne tik pranešė kreipęsis į Generalinę prokuratūrą, kad ji ištirtų, ar tokie dalykai nėra nusikaltimas prieš valstybę, bet ir paskelbė įregistravęs grėsmingai skambančias įstatymo pataisas, pagal kurias būtų draudžiamas dalyvavimas „priešiškų ar potencialiai priešiškų valstybių sukarintose pajėgose“, Rusiją prilygindamas islamo teroristams.
Politikus, skubiai apžergiančius nujodinėtus, bet patikimus arkliukus, galima suprasti – ištikimiausi rinkėjai nenuviliami. Tokios taktikos laikosi ne tik konservatoriai.
Antai „tvarkiečiai“ jau paskelbė, kad geriausias kandidatas į Vilniaus mero postą būtų pašalintas prezidentas europarlamentaras R.Paksas.
Taigi „Tvarka ir teisingumas“ vėl bando žaisti tą patį nepralaimimą žaidimą – jei „sistema“ vėl neleis R.Pakso į rinkimus, jie, šaukdami apie besitęsiantį „sąmokslą prieš prezidentą“, surinks papildomų balsų už partijos sąrašą.
Žinoma, jei „sistema“ vis dėlto leis R.Paksui kandidatuoti, iškils realus pavojus jo, kaip nenugalimojo kankinio, mitui. Tačiau „tvarkiečių“ vedlys, ko gero, vis tiek būtų vienas rinkimų favoritų.
Ypač tuo atveju, jei A.Zuokas, kuris, regis, šiuo metu laukia, kol išsirikiuos visa galimų jo konkurentų rikiuotė, sumanytų neginti posto. Tiesa, tai mažai tikėtina. Juolab kad visuomenės apklausos kol kas palankios dabartiniam merui.
