Ar įmanoma per metus atsikratyti daugiau nei du dešimtmečius slėgusios priklausomybės nuo alkoholio?
56-erių E.Vareikis savo pavyzdžiu įrodinėja, kad tai įveikiama, nors kainuoja daug pastangų.
Dabar politikas net pats kasdien konsultuoja tuos, kuriems ši liga trukdo džiaugtis gyvenimu.
Plačiai nuskambėjusi istorija, kai pernai rudenį neblaivus E.Vareikis, bandydamas išskristi į komandiruotę Romoje, buvo užkluptas Vilniaus oro uoste ir sukėlė kone tarptautinį skandalą, tapo paskutiniu laipteliu jo ilgai trukusiame alkoholizmo kelyje.
„Tai buvo dugnas, nuo kurio man teko spirtis ir padedant patyrusiems specialistams pradėti labai rimtai gydytis“, – „Lietuvos rytui“ prisipažino E.Vareikis.
Per tuos metus parlamentaras smarkiai pasikeitė – atsikratė antsvorio, pajaunėjo, pradėjo mokytis kinų kalbos, išleido dvi poezijos knygas.
Viena jų skirta žmonai Rozvitai, prieš kurią neblaivus nesibodėdavo ir rankos pakelti.
„Aš tikrai nesu talentingas poetas, bet eiles išmokau rašyti dar mokykloje. Moku sukurti tradicinį ketureilį, o, pridėjus penktąją eilutę, galima parašyti mandresnį eilėraštį. Nukėlus kirtį išeitų džiazas, galima ir skaidyti eilutes. Bet tai – tik žaidimas.
O įvilkus į eilutes kokią gražią metaforą gimsta eilėraštis. Praėjus kuriam laikui sudėlioju eilėraščius, kad skambėtų“, – aiškino Seimo narys.
Mūsų pokalbis prasidėjo nuo poezijos, nes E.Vareikis iš leidyklos ką tik parsinešė savo naujos rinktinės bandomąjį egzempliorių. Svarstė, ar gelsvą knygelės popierių keisti baltu, ar ne.
– Ką jums duoda poezijos rašymas – suteikia galimybę užsimiršti ar šitaip išliejate jausmus?
– Ko gero, tai mano jausmų raiška. Man graudu, kad dabar Lietuvoje žmonės, kurie nevengia atvirai reikšti savo jausmų, blaškosi tarp savo poelgių, vertinami neigiamai.
Kaip pavyzdys dažniausiai laikomi tie, kurie bet kokioje gyvenimo situacijoje sugeba išlikti racionalūs, šalti, išdidūs.
Tačiau anksčiau ar vėliau žmonėms savo jausmus vis tiek norisi išreikšti. Vieni apsiverkia spektaklyje, kiti klausydamiesi muzikos. Aš pats save laikau jausmingu žmogumi, nors mano darbe nepageidautina rodyti emocijų.
Bet esu įsitikinęs, kad daugelį reikšmingų Lietuvos politinių įvykių, įskaitant nepriklausomybės atkūrimą 1990 metų kovą, lėmė ne racionalūs išskaičiavimai, o emocijos.
Kai kolegos politikai stengiasi emocijas nustumti į šalį ir bando vadovautis tik šaltu protu, nebūtinai viskas išeina gerai ar teisingai.
Todėl visose mano politologinėse knygose ne viename puslapyje galima rasti žodžius „emocijos“ ar „jausmai“.
– Bet Lietuvoje, regis, nepadoru, o kartais net smerktina, jei žmogus atvirauja apie save, savo nuopuolius, ieškojimus arba laimėjimus.
– Sutinku. Kita vertus, kartais atviravimas gali išprovokuoti ir įvairiausių nesusipratimų.
Gaila, tačiau šiais laikais mes labiau linkę užsidaryti savyje ir į gyvenimą žvelgti kaip į kokį konfliktų lauką, kur kiekvienas sprendžiame savo problemas.
Politikai elgiasi taip pat. Ką jie kasdien daro? Tik kalba apie įvairias problemas – jaunimo, senų žmonių, pensijų, atlyginimų, galimo karo.
O kur džiaugsmas? Gal į pasaulį vertėtų pažvelgti kaip į galimybių, pažinimo, mokymosi lauką?
Nesu užsimojęs pakeisti pasaulio, tačiau, mano akimis, jis – ne tik problemų ar konfliktų kamuolys. Jame yra ir nuotykių, ir svajonių, ir džiaugsmo, ir meilės.
– Kaip jūs ieškojote ir radote būdus savo asmeninėms problemoms išspręsti?
Atrodo, jog per pastaruosius metus pasikeitėte ne tik išoriškai, bet ir dvasiškai. Jūsų akyse kur kas daugiau šviesos ir optimizmo.
– Jei kalbėtume apie mano ligą, tai iš tikrųjų buvo labai sunku prisipažinti ir sau, ir kitiems, kad sergu alkoholizmu.
Mūsų visuomenė vis dar įsitikinusi, jog piktnaudžiavimas alkoholiu – pasileidimas, o ne liga.
Bet juk piktnaudžiavimas cukrumi arba nuolatinis persivalgymas irgi gali išprovokuoti tam tikras ligas.
Jei žmogus susirgtų cukriniu diabetu, visi jį guostų, o mano atveju dažniausiai galima sulaukti tik pasmerkimo.
Kita vertus, tie, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, turi patys sau prisipažinti, jog serga alkoholizmu. Dažnas šią savo priklausomybę neigia aiškindamas, esą anokia čia liga. O kai peržengia ribas, teisinasi, kad tai – tik atsitiktinumas.
Jei žmogus iš tikrųjų neserga alkoholizmu, pakanka valios pastangų susiimti ir alkoholinius gėrimus vartoti saikingai. Ir aš esu tai išbandęs.
Kelerius metus sukaupęs valią iš viso negėriau. Neigiau, kad sergu. Tačiau taip tik išprovokuodavau pyktį ir niršdavau, kad kiti gali gerti, o aš – ne.
Po kurio laiko ėmiau manyti, kad jei turiu valios jau kelerius metus nevartoti alkoholio, vadinasi, galiu išgerti po nedaug.
Paprastai tokius kaip aš tas neva valingas susilaikymas arba saikingas alkoholio vartojimas atveda prie užgėrimų. Kartais – net ilgai trunkančių.
Išeitys yra dvi – arba valios pastangomis ligą slopinti, arba prisipažinti, kad sergi, ir rimtai gydytis.
Kai vis dėlto pasiryžau gydytis, sulaukiau kai kurių žmonių priekaištų: „Kaip tu dar drįsti gydytis? Juk esi latras ir koks gali būti gydymasis.“
– Kodėl taip yra? Juk priklausomybės ligos gydomos ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose.
– Dar gyva tradicija į alkoholikus žiūrėti kaip į pasmerktus žmones. Bet derėtų pažymėti, jog tikrai ne visi, kurie ryžtasi gydytis, pasveiksta.
Teigiama, kad pasveiksta iki 20 proc. tų alkoholikų, kurie pasirenka rimtą gydymąsi. Tai – neblogi rezultatai. Vėžį išsigydo mažiau žmonių, bet jie vis tiek gydomi.
– Kaip dabar gyvenate po daugiau nei metus trukusio gydymosi?
– Yra tam tikros gyvenimo taisyklės, kurių turiu laikytis. Ir aš jų laikausi. Dažnai sulaukiu klausimo: kaip ištveriu? Bet man toks klausimas jau kelia šypseną.
Kai pradėjau sveikti, valios komponentas tapo nebesvarbus. Lygiai taip pat man, nemėgstančiam žvejoti, visai nesvarbu, kur žūklės reikmenų parduotuvė ir ką joje galima įsigyti.
Arba man, nerūkančiam, visai neįdomu, kokio tabako ar cigarečių galima rasti Lietuvoje, kokie baisūs užrašai ant jų pakelių.
Kai nusprendžiau gydytis, man neberūpi, kada uždaromas alkoholinių gėrimų skyrius ar per kokias šventes negalima jų įsigyti.
– Vis dėlto kas jums padėjo pripažinti ir prisipažinti, kad esate alkoholikas ir kad reikia gydytis?
– Kad ir kaip būtų liūdna, prisipažinti, jog esu alkoholikas, privalėjau pats. O tai man padėjo padaryti suvokimas, kad aš jau dugne.
Tiesiog atėjo laikas, kai supratau, kad visi mano pasižadėjimo nebegerti arba artimųjų ir draugų pasitikėjimo limitai išnaudoti.
Šeimai, draugams ir bendradarbiams dėl manęs tekdavo nuolatos kęsti nemalonumus, gėdą, o žiniasklaidoje buvau tapęs patyčių objektu.
Kai jau esu išėjęs ne vieną gydymosi etapą, galiu pasakyti, kad svarbiausias toje vadinamojoje „12 žingsnių“ programoje yra pirmasis žingsnis – pripažinti, kad esi alkoholikas.
Kai tai jau pripažįsti ir atsiduri tarp panašių kaip ir pats, o neretai intelektualių, išsilavinusių žmonių (juk alkoholis nežino, ar kepenys akademiko, ar ūkininko), supranti, jog nesi kuo nors išskirtinis.
Laimei, dar nepragėriau nei kepenų, nei inkstų ir dabar net sulaukiu komplimentų, kad atrodau jauniau nei dažnas baigiantis šeštąją dešimtį.
– Kiek laiko sirgote alkoholizmu?
– Dabar savo ligos istoriją pasakoju nuotaikingai, esu net kalambūrą sukūręs: 1990 metų kovo 11-oji Lietuvai davė nepriklausomybę, o man – priklausomybę.
Kartu su nepriklausomybe tapau politiku ir darbe atsivėrė galimybės beveik kasdien išgerti, nors gal iki dvidešimt penkerių metų man alkoholio iš viso nesinorėdavo.
Bet vėliau dalyvaujant įvairiuose politiniuose renginiuose, komandiruotėse būdavo malonu išgerti taurę šampano ar vyno.
Po kiek laiko neatsisakydavau ir dviejų taurių, butelio.
Taip susiformavo įprotis – kaipgi neišgėrus tiesiog šiaip sau, nes tai skanu.
– Jau įveikėte visą „12 žingsnių“ programą?
– Tie žingsniai eilės tvarka neskaičiuojami. Svarbiausia, kaip minėjau, pirmasis žingsnis, pripažįstant sau pačiam, kad sergi.
Tada kitas žingsnis, kai supranti, kad pats sau padėti negali ir reikia kreiptis į specialistus pagalbos.
Yra žingsnių, per kuriuos tenka dienoraštyje parašyti, kam, būdamas alkoholiku, melavai, ką apgavai, ką įskaudinai. Ir visų atsiprašyti.
Tačiau kai kurie žingsniai ir procesai trunka nuolatos. O štai dvyliktasis įpareigoja savo patirtį perduoti kitiems.
– Kaip tai padaryti?
– Tą patirtį labai sunku perduoti arba ja pasidalyti tol, kol žmogus to nenori pats. Neapsisprendusiam gydytis galima tik patarti, paskatinti vis dėlto susivokti.
Pastaruoju metu į mane patarimo kreipiasi nemažai žmonių. Gal dėl to, kad esu viešas žmogus.
Tačiau neretai išgirstu klausimą: gal alkoholizmą vis dėlto galima išsigydyti kokia stebuklinga tablete?
Kiek žinau, yra kažkokių vaistų, tačiau jie – tik laikina priemonė, nes alkoholizmas – ne tik kūno, bet ir dvasios liga.
– Ką jaučiatės praradęs per beveik ketvirtį amžiaus trukusį girtavimą?
– Kalbant atvirai ir ciniškai, politikų darbe nemažai problemų ar reikalų galima aptarti ir išspręsti prie taurės vyno ar stipresnių gėrimų. Tai daroma nuolatos. Taip elgdavausi ir aš.
Vertindamas savo praradimus turėčiau prisipažinti, kad praradau reputaciją, pasitikėjimą. Kai kam nors patogiau man duoti neigiamą atsakymą, išgirstu: „Tai apie ką čia su tuo alkoholiku kalbėtis.“ Ir ne visada galiu pasiginčyti.
Po metų gydymosi jaučiuosi kaip gladiatorius arenoje, kai dalis publikos – už mane, o dalis – prieš.
Bet aš pats manau: jei jau išėjau į tą mūšio lauką, turiu nugalėti.
– Be praradimų nebūna ir atradimų. Vieni alkoholikai, pragėrę šeimas, iš naujo atranda meilę, kiti imasi karjeros arba visai naujos, anksčiau nepažintos veiklos. Kokie jūsų atradimai?
– Vienas svarbiausių mano atradimų – dabar turiu kur kas daugiau laiko, kurio anksčiau man dažniausiai labai stigdavo.
Ne paslaptis, jog dažnas alkoholikas iššvaisto daug laiko bandydamas nuslėpti, kad geria arba kad jau išgėręs.
Pagaliau būdavo ir taip, jog prarasdavau nemažai laiko skaičiuodamas, kiek galiu išgerti, kad dar galėčiau vairuoti automobilį.
Dabar mano galvoje daug daugiau šviesios erdvės ir laiko prasmingesniems darbams.
Kita mano depresijos priežastis buvo ta, kad nemokėdavau padoriai pavargti, nors ir dirbdavau tikrai daug. Tiesiog alindavau save. O iš tikrųjų geriau dirbti mažiau, bet šviesiau.
Bendraudamas su žmonėmis supratau, kad kartais geriau vengti diplomatijos. Tiesumas, nuoširdumas ir atviros akys dažnai pranoksta bet kokias diplomatijos vingrybes.
Atsidūręs dvasiniame dugne maniau, kad nebeturiu jokios teisės dar ko nors žmonių prašyti. Ir nebeprašiau. Bet kai gyveni pagal Dievo valią, gyvenimo malonių gauni kur kas daugiau.
– Ne kiekvienas, pasiryžęs gydytis alkoholizmą, suranda gydytojų, su kuriais gali atvirai pasikalbėti, kuriais pasitikėtų. Kaip jums tai sekėsi?
– Lietuvoje tikrai yra puikių šios srities specialistų ir nereikia ypatingų formulių jais patikėti.
Prieš kelerius metus bandymus pakeisti žmogaus mąstymą vertinau pašaipiai.
Tačiau dabar pats patyriau, kad yra tam tikrų psichoterapijos metodų, kuriais įmanoma tai padaryti.
– Kaip derėtų elgtis alkoholikų artimiesiems? Neretas atvejis, kai alkoholis išardo net pačias tvirčiausias šeimas.
– Idealiausia, jei žmonos, vyrai ar tėvai nepalieka alkoholiko vieno ir sugeba laiku jį pastūmėti gydytis. Blogiausia, jei žmona vyro ligą dangsto, slepia nuo aplinkinių, užuot paakinusi gydytis.
Kadangi lankau anoniminių alkoholikų grupę, žinau, kad kiekvieno kelias į gydymąsi – savitas. Vienus įkalba artimi žmonės, kiti patys susivokia pasiekę gyvenimo dugną, treti patiki besigydančių alkoholikų patirtimi. Liūdniausia, žinoma, kai metama gerti dėl rimtų sveikatos sutrikimų.
– O kaip jūsų šeiminis gyvenimas? Juk konfliktai su žmona, išprovokuoti jūsų išgėrimų, ne kartą buvo iškilę į viešumą.
– Šeimai tokie kaip aš pakenkia labiausiai. O gražiems santykiams atkurti prireikia nemažai laiko.
– Bet jūsų šeima neiširo?
– Ne.
– Dalis jūsų bendražygių konservatorių jums siūlė palikti Seimą. Koks jų požiūris į jus šiandien?
– Tie, kurie siūlė man trauktis iš Seimo, matyt, manė, kad išsiblaivęs vis tiek anksčiau ar vėliau palūšiu ir nėra ko su manimi žaisti.
Tačiau buvo tokių, kurie man dar kartą suteikė pasitikėjimo kreditą su tam tikra išlyga: „Jei lieki Seime, tau bus daug sunkiau nei kitiems.“
Taip ir yra. Nėra ko slėpti – ta man užklijuota alkoholiko etiketė dar nedingo.
