Ne todėl, kad tas informacijos srautas, sklindantis iš tendencingų politizuotų laidų, kuo nors būtų geras, bet dėl paties ideologinio draudimo veiksmo, kuris bet kokiomis aplinkybėmis visuomenei yra žalingas.
Ideologiniai draudimai yra tarsi visuomeniniai narkotikai, kuriuos pabandžius norisi daugiau. Iš esmės tai yra ir nepasitikėjimas visuomene, jos sugebėjimu kritiškai mąstyti. Taip ir teisindavosi geležine siena nuo pasaulio atsitvėrusi sovietų valdžia: mat ne visi visuomenės sluoksniai, o ypač auganti karta, gali būti pajėgūs atsispirti žalingai kapitalistinei ideologijai.
Kas ir kaip buvo draudžiama, detalizuoti neverta, nors dažnai patiriu, kad gimę Sąjūdžio metais vis mažiau žino apie savo tėvų ir senelių gyvenimo aplinkybes.
Teikiantys minėto įstatymo projektą stengiasi argumentuoti, aiškina šiek tiek kitokia nei sovietiniais laikais kalba, neria į sąvokų ir teisinių niuansų brūzgynus, kurie net ir tuo besidomintiems sunkiai įveikiami. Bet esmė vis tiek lieka ta pati - norima drausti todėl, kad nepatinka.
Šių eilučių autorius, kaip ir tūkstančiai kitų, taip pat ir prezidentė, užaugo ir subrendo tobulos cenzūros laikais. Kokio mąstymo piliečiui turi ateiti į galvą idėja pakartoti tai, kad ir kitais motyvais, dabartinėje Lietuvoje? Ir vis dėlto Prezidentūra ėmė ir padėjo įstatymo projektą ant Seimo stalo.
Seimas pasirodė išmintingesnis. Beje, net 49 parlamentarai balsuodami susilaikė. Kodėl? Todėl, kad politikai gerai žino, kokia tema kuo kvepia. Kas gi nori būti priskirtas prie prorusiškos politikos grupės?
Sovietmečiu ištobulintas piliečių savisaugos instinktas dar gyvas. O ką daryti įkyrios propagandos ir net dezinformacijos akivaizdoje? Atsakymas paprastas, toks, kokį siūlo protingame straipsnyje M.Vydūnaitė „Paranoja dėl Rusijos propagandos“: pratintis kritiškai mąstyti.
O jeigu nesinori kritiškai mąstyti? Atsakymas taip pat nesudėtingas: reikia parašyti padėkos laišką prezidentei už įstatymo projektą ir rūpinimąsi visuomenės mąstymo sveikata ir televizoriuje persijungti į palengvinto mąstymo programą. Tokių yra labai daug.
Yra galimybė Seimo atmestą keistą, naftalinu dvelkiantį įstatymo projektą ir teigiamai panaudoti.
Jeigu politikai būtų drąsesni, nepataikautų beskonybei ir bulvarinėms televizijos laidoms vien dėl to, kad į jas yra kviečiami, galėtų pradėti diskusiją ne apie Rusijos, o savo pačių, lietuvišką nacionalinę propagandos produkciją.
Apie informacijos objektyvumą, politinių debatų lygį, apie savus serialus iš sudėtingos, dramatiškos Lietuvos istorijos, apie daugybę kitų nacionalinius jausmus ugdančių ir didžiuotis verčiančių dalykų.
Būtent replikas iš gyventojų šiomis temomis daugiausia ir teko girdėti vienoje radijo laidoje, svarstant, reikia ar nereikia tokio įstatymo.
„Kritikuojame Rusijos televizijos produkciją, o ką mes patys pateikiame savo žmonėms, ką sukuriame?“ - piktinosi Lietuvos pilietė.
Ar galima iš lietuviškų informacinių laidų objektyviai sužinoti apie įvykius Ukrainoje? Ne, vien tokių šaltinių visapusiškam tragiško proceso vaizdui susikurti nepakanka. Reikia papildomai ir CNN, ir BBC, ir pačios Ukrainos žiniasklaidos, ir rusiškų laidų, ir internetinių portalų kitomis kalbomis.
Tai nėra priekaištas Lietuvai - kitaip informacinių karų metu ir neįmanoma. Kritiško požiūrio ir sveiko skepticizmo reikia vertinant bet kokią informaciją iš bet kurios šalies. Tai sudėtinga, užima daug laiko, bet jei norima daryti plačius apibendrinimus, solidžias išvadas, labiau kritiškas žvilgsnis ne tik į kitus, bet ir į save yra neišvengiamas.
Praverčia ir pastangos pamatyti, kas slypi už eilučių toje pačioje rusiškoje propagandoje. Pavyzdžiui, įsidėmėjau ne vieną naudingą apmąstymams pastraipą iš dar šią vasarą pasirodžiusios atvirai propagandinės N.Zlobino ir V.Solovjovo (to, kurį viename uždrausti norimame rusiškame televizijos kanale galime pamatyti beveik kas vakarą) knygos „Rusiškas viražas“.
„Pagal kai kuriuos apskaičiavimus, griežčiausios ekonominės blokados atveju, net iki visiško bet kokių Rusijos santykių nutraukimo su Europa ir Amerika, rusiškas BVP gali nukristi iki 15 proc. Tai labai daug.
Kitose šalyse BVP nukris tik 1 proc. Žinoma, tas procentas įvairiai pasiskirstys. Latviją tai užmuš, sukels didelių problemų Vokietijai, sunkumų patirs ir amerikietiškos kompanijos, nes Rusija yra pelninga rinka. Bet kaip rodo ekonominių sankcijų patirtis, jeigu norima pribaigti, tai niekas niekada nesustos. Eis iki galo.“
Nei iš šio teksto fragmento, nei iš kitų šiuo metu lyderiaujančių Rusijos propagandistų nematau didelio optimizmo ar herojiško pasiryžimo įveikti bet kokius sunkumus, pakeliui užsimenant apie pirmąją auką - Latviją.
Beje, Latvija minima ne viename Rusijos propagandiniame tekste. Vadinasi, vieno galimų scenarijų, kuriame figūruoja Latvija, minties gijos driekiasi ir iki Kremliaus.
Peršasi ir kitokia išvada: Rusija šio karo nepajėgi laimėti ir, kas jau peršama pačių knygos autorių, jai reikia vėl siekti dialogo su JAV. Kas turi klausą, tikriausiai nesunkiai išgirdo vis dažnėjantį V.Putino pakeitimo motyvą.
Visi tekstai naudingi, jeigu neskaitai jų nugara. Taip sakydavo Vilniaus universiteto Filosofijos katedros vedėjas E.Meškauskas.
