Prabėgus amžiams, žiūrint iš šiandienos perspektyvos vis tik nesame tikri, kad Aristotelio tiesa yra didesnė už Platono tiesą, kad neva mokinys praaugo mokytoją. Priešingai, - kaip atrodo, Aristotelis taip ir nesugebėjo nusikirpti bambagyslės, jungiančios jį su Platonu, taigi ir minėtas šūkis, sakyčiau, liudija mokinio kompleksus ir poreikį pasidrąsinti labiau nei tiesos išaukštinimą.
Nesakau, kad šis posakis yra klaidinantis, ydingas, netinkamas jokiu atveju. Išties, neduok Dieve tokios situacijos, kai reikėtų rinktis tarp draugo ir tiesos. Tačiau dažniausiai ši frazė vis tik yra vartojama siekiant pateisinti savo abejingumą, nusisukimą nuo draugo, priesakų užmiršimą.
Be to, ši tezė negali būti laikoma taisykle, nes paprastai tiesa kaip tik žmones jungia, o išskiria melas. Taigi leiskite jau tolesniems mūsų pasvarstymams išeities tašku pasirinkti kardinalią senosios ištaros modifikaciją, skelbiančią, kad draugystė yra besąlyginis gėris, o tai, ką taip drąsiai esame linkę vadinti tiesa, dar turi būti patikrinta – ar po iškilmingu vardu nesislepia tik įnoris, ne iki galo pagrįsta nuomonė.
Kartais dabar jau ir pas mus sakoma, kalbant apie Ukrainos įvykius, kad esą patys ukrainiečiai nėra šventi. Tiesą sakant, kokių nors tokio „nešventumo“ įrodymų nėra pateikiama, tačiau, regis, taip sakančiam svarbi yra užkeikimo terapinė funkcija, suteikianti progą apraminti sąžinę, neramią, labai neramią dėl to, kad ne viskas yra daroma gelbstint Ukrainą iš baisios negandos, leidžiant ją maitoti išgamoms.
Vienas šaunus lietuvis, užimantis aukštą postą eurobiurokratijos gretose (pavardės neminėsiu dėl nepalankaus konteksto), prasidėjus Rusijos ir Ukrainos karui, kalbėjo maždaug taip: tegu jie patys ir išsiaiškina, Europai nėra čia ko kištis.
Žinoma, vėliau retorika keitėsi, nes Europos viršūnės tokioje akivaizdžioje begėdystėje negalėjo apsimesti nieko nematančios ( neutralumas šiuo atveju būtų ne mažesnė begėdystė nei agresijos aktas), tačiau, manding, ne vienas iš jų, lemiančių mūsų likimą, privačiai pasiliko prie tokios nesikišimo nuomonės.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad žmogiškųjų reikalų aptarime tiesa ar Tiesa reiškia truputėlį ką kitą nei gamtamokslio tiesa, kurios svarbiausias bruožas, neabejotina, yra metodinėmis procedūromis užtikrinamas objektyvumas.
Žmogaus tikrovės ir visuomenės reikalų aptarime toks stebėtojiškas neutralumas ir sterilumas, tarsi apžvelgiant visą plotą pro periskopą už fronto linijos, neįmanomas, čia tiesa didesniu ar mažesniu laipsniu įgyja įasmenintą pobūdį. Kalbant dar griežčiau, terminologiškai, čia pradedame adekvačiai suprasti tik tai, ką, peržengę subjekto ir objekto takoskyrą, išgyvename iš vidaus. Žinoma, žmogiškųjų reikalų aptarime faktai taip pat yra tiesos atskaitos taškas, o melas savo ruožtu ypatingai pažemina žmogų.
Gaudami kiekvieną dieną pranešimų porciją apie įvykius Ukrainoje, ne vienas iš mūsų, kaip atrodo, pradeda pamiršti esmę, o taip pat pradžią, nuo ko viskas prasidėjo, taip pat neretai patenkame į savotiško psichologinio aklumo spąstus. Kažkas labai vykusiai panašią situaciją yra pavadinęs „buvimo su drambliu mažame kambarėlyje efektu“.
Suprantama, kad dramblio mažame kambarėlyje galime ir neatpažinti, nes dramblys yra pernelyg stambus, užima visą plotą, o iš prispausto prie sienos stebėtojo yra atimta perspektyva apžvelgti objektą artimiausiame horizonte. Taigi būna net taip, kad kartais blusą lengviau pastebėti nei dramblį, kita vertus, labai panašiai pradedame pamiršti agresijos akto begėdystę, užpuolant nepriklausomą Europos valstybę, nes smurto, melo ir begėdystės dozė šiuo atveju yra tokia griozdiška (drambliška), kad neišneša net vaizduotė. To negalėjo būti, bet įvyko!
V.Putiną ypač pavojingu mums daro tai, kad Rusijos prezidentas yra kantrus, mokantis išlaukti priešininkas (prisiminkime kaip kantriai atkentėjo penkis metus, perleidęs valdžios vairą D.Medvedevui). Nuvarginti vaizduotę, ištęsti viską taip, kad užsimirštų esmė – tai V.Putino taktika.
Nemanau, kad mums, Lietuvos piliečiams, labai godotina vertybė būtų nusiteikimas išsaugoti kraštutinį „objektyvumą“ Ukrainos įvykių atžvilgiu.
Tiesą sakant, toks tarsi ir suprantamas „objektyvumo“ reikalavimas čia suskamba truputėlį makabriškai, prisimenant, kad ukrainiečiai kovoja ne tik už savo valstybės nepriklausomybę ir žemių vientisumą, be tuo pačiu lieja kraują už mūsų ir kitų tautų laisvę. Ta pačia proga pastebėsiu, kad pasijuntu nejaukiai, kai iš Lietuvos į Kijevą atvykę politikai ir valdininkai iš aukšto, žinoma, geranorišku tonu pamoko ukrainiečius to, kaip reikia gyventi (ir galbūt – mirti).
Užmarštis ir abejingumas naikina tiesą, o taip pat nuvilia draugus.
