Bulvių saugyklos virto kameromis
Klaipėdos policijos areštinė įsikūrusi pačiame uostamiesčio centre, uosto pašonėje dar 1862 metais iškilusiame raudonų plytų U formos pastatų komplekse. Jame Vokietijos kaizerio Wilhelmo II valdymo laikais buvo sutelktos kone visos svarbiausios miesto teisėtvarkos įstaigos. Teismo salėse išklausę nuosprendžius nusikaltėliai iškart patekdavo į kairiajame sparne įrengto kalėjimo rūsius.
Vėliau šis kompleksas buvo išplėstas – išdygo priestatas su butais teismo tarnautojams, kalėjimo sargams. Statinių apjuosto kiemo aikštelėje suimtieji ir nuteistieji galėjo pasivaikščioti. Atskiras sektorius įrengtas kalinamoms moterims, pastatytos dirbtuvės. Niūroki neogotikinio stiliaus pastatai miesto centre buvo pagrindinis Uosto gatvės kvartalo akcentas. Tais laikais juose veikė ir Klaipėdos apygardos teismas.
Po Antrojo pasaulinio karo apleistų pastatų rūsiuose buvo laikomos bulvės ir kitos daržovės, o viršuje – kalinami žmonės. Sovietmečiu, kai šiame komplekse vėl įsikūrė teisėtvarkos įstaigos, kaliniai vėl nustumti į apačią. Rūsiuose įrengtų kamerų daug metų niekas neremontavo. Anksčiau jos niekam ir nerūpėjo, o vėliau Klaipėdos policijos komisariato prašymai skirti lėšų bent jau apipelijusioms sienoms perdažyti atsimušdavo kaip žirniai į sieną.
Kalinius guldydavo ant grindų
Kas gyveno Klaipėdos policijos areštinėje, kai ji dar nebuvo sutvarkyta, neužmiršta ten praleistų dienų ir naktų. Priverstinis net nusikalstama veikla įtariamų asmenų laikymas pasibaisėtinomis sanitarijos ir higienos sąlygomis niekuo nepateisinamas – prilygsta kankinimui. Buvusį Vakarų banko prezidentą klaipėdietį Petrą Kravtą, triukšmingai suimtą, apkaltintą finansiniais nusikaltimais, o vėliau išteisintą, šioje areštinėje ištiko širdies ir bronchito priepuoliai.
Tokių kalinių priskaičiuotume ir daugiau. Net benamiai ir kiti asocialūs asmenys apsidžiaugdavo ištrūkę iš nežmoniškomis buities sąlygomis garsėjusios uostamiesčio policijos areštinės. Tada kamerose dar nebuvo gultų, sulaikytieji negaudavo patalynės – jiems tekdavo tysoti ant grindų. O kai pristigdavo vietos, didžiausioje kameroje šonais suguldavo apie trisdešimt kalinių. Tokioje areštinėje vienu metu galėjo gyventi 184 žmonės.
„Ji mažai kuo skyrėsi nuo požemių, kuriuose buvo kalinamas grafas Montekristas. Klaipėdos policijos areštinėje buvo dar baisiau nei Lukiškių ir Šiaulių tardymo izoliatoriuose“, – gyvuliškas kalinimo sąlygas iki šiol prisimena ir Strasbūro teismo nekaltu pripažintas P.Kravtas.
Kitas pavyzdys – spartiečiai
Ilgametis Klaipėdos areštinės viršininkas Sigitas Bulovas irgi prisimena tuos laikus: „Sovietmečiu sąlygos išties buvo prastos – sulaikytieji gyveno nematydami dienos šviesos. Vėliau reikalai ėmė taisytis – areštinei sutvarkyti skirta 1,6 mln. litų.“
Už pusę šios sumos suremontuota 18 kamerų, pagerintos ir čia dirbančių pareigūnų sąlygos. Vėliau suremontuotas ir antrasis kamerų blokas. Uždaryti į areštinę asmenys dabar laikomi atskirose 6–21 kvadratinio metro ploto kamerose.
Didžiausios skirtos keturiems asmenims. Visose kamerose yra praustuvės, atviri, bet pertvaromis nuo gyvenamųjų erdvių atskirti tualetai. Sudėti nauji langai, juos galima atverti – per grotas į kameras sklinda dienos šviesa. Areštinėje įrengta vėdinimo sistema, šildomosios grindys.
Dušo kabinų kamerose nėra, tačiau kalinamieji kartą per savaitę maudosi bendrosiose patalpose. Iš viso įrengta 40 didesnių ir mažesnių kamerų, kuriose galima apgyvendinti 91 asmenį. Kai areštinė būna perpildyta, kalinamiesiems tenka susispausti.
Kamerose ant grindų paklojus čiužinius, apgyvendinami visi. Kartą Klaipėdos policijoje areštinėje pavyko apgyvendinti net 118 kalinamųjų.
„Vėtros areštinėje nesiaučia, lietus nemerkia – ko daugiau norėti. Spartos kariai, nuo žmonių atsiskyrę maldininkai, gyveno po atviru dangumi ir buvo viskuo patenkinti“, – gyvenimo sąlygų už grotų nedramatizuoja S.Bulovas.
Žiaurūs nusikaltėliai – mandagiausi
Areštinėse situacija greitai kinta – vienus atgabena, kitus išveža. Sulaikyti asmenys čia anksčiau galėdavo praleisti penkiolika parų, o dabar kalinimo terminas sutrumpintas iki aštuonių. Kiekvienam žmogui maitinti per dieną skiriama 9–10 litų. Artimieji kalinamiesiems negali perduoti jokių siuntinių.
Daugiau kaip du dešimtmečius areštinei vadovaujantis S.Bulovas pažymi, kad požiūris į gyvenimą laisvės atėmimo vietose kinta: „Anksčiau kur kas prasčiau gyvenę kaliniai niekuo nesiskundė. O dabar, kai sąlygos pagerėjo, skundų vis daugiau.“
Nepatenkinamomis buities sąlygomis dažniausiai skundžiasi jau ne kartą teisti, įstatymus geriau išmanantys kaliniai. Tokie pažeria įvairiausių pretenzijų – kamerose esą neužtenka erdvės, gaivaus oro, šviesos. Užvertę teismus civiliniais ieškiniais tokie gudruoliai reikalauja kompensacijų už neva sugadintą sveikatą, patirtas moralines skriaudas.
Visko regėjęs S.Bulovas tokiais pareiškimais nesistebi: „Laikai pasikeitė – vienas klaipėdiečiams gerai žinomas visuomenės veikėjas, prieš teismo posėdžius atvežtas į policijos areštinę, kasdien parašo pusšimtį visokiausių skundų. Nepatinka prižiūrėtojai, tardytojai, valstybės samdomi advokatai, medikai, kuriuos kviečiame, kai reikalauja suteikti pagalbą. Yra tokių žmonių, kuriems neįtiksi – jie bus viskuo nepatenkinti.“
Pakančių, mandagių, drausmingų kalinių įspūdį S.Bulovui palieka Klaipėdos policijos areštinėje kalintys žiauriausi nusikalstamo pasaulio atstovai: „Henrikas Daktaras jokių priekaištų mums nereiškė – visada maloniai šypsojosi, jam čia viskas buvo gerai. Sigitas Gaidjurgis, kiti už sunkius nusikaltimus teisti asmenys irgi nė vieno blogo žodžio neištarė.“
Šiurpų klozetą šveitė dantų pasta
Klaipėdos areštinei sutvarkyti skirtų lėšų, aišku, neužteko, kad čia kalinamų žmonių buities sąlygos atitiktų Europos Sąjungos nustatytus standartus. Tai pripažįsta ir pats S.Bulovas: „Kai kuriose kamerose žmogui tenka mažiau nei 6 kvadratinių metrų gyvenamasis plotas. Kalinamųjų jau nebegalima laikyti pusrūsio patalpose.“
Tačiau ne viskas taip blogai. Kai kurie Lietuvos piliečiai, kuriems teko srėbti košę Olandijos, Kolumbijos, Venesuelos, Panamos, net JAV kalinimo įstaigose, patekę į Klaipėdos policijos areštinę, čia pasijunta kaip kurorte. Tai galėtų patvirtinti ne tik jie patys, bet ir kamerų gultus išbandę svečiai iš užsienio šalių, kuriuos sulaikė policija.
Ūmaus būdo norvegas jūrininkas Rogeris Swerre'as, ne kartą baustas už chuliganiškus išpuolius kitose Europos Sąjungos šalyse, po septynių Klaipėdos policijos areštinėje praleistų parų pareiškė: „Čia man nebuvo blogai. Gyvenau normalioje kameroje, turėjau kuo užsiimti. Įspūdžiai labai geri, įgytą patirtį vertinu teigiamai.“
R.Swerre'as buvo apgyvendintas dvivietėje kameroje su praustuve, grindyse įmontuotu klozetu, kurį jis vadino „turkišku tualetu“. Tiesa, klozetas buvo labai užterštas, todėl norvegas pats jį nušveitė iki blizgesio dantų pasta. Tą patį padarė perkeltas į kitą kamerą. Prižiūrėtojų paprašė skudurų, skalbimo miltelių.
Olesiundo belangėje – ne pyragai
Lietuvos areštinėse laikomi asmenys trumpina laiką tysodami ant gultų, o R.Swerre'as stengėsi daugiau judėti – rytais iš kamerų išmestus maišus su šiukšlėmis nešdavo į konteinerius. Stvėręs šluotą savanoriškai kuopdavo areštinės kiemelį, į kurį kiti suimtieji per langus primėto cigarečių nuorūkų, kitokio šlamšto.
Ėmęsis pareigų, kurių laisvės atėmimo vietose verčiami atlikti vadinamajai nuskriaustųjų kastai priskirti kaliniai, norvegas nesijautė pažemintas: „Tai ne darbas, o savotiška terapija. Pats prašiau, kad man būtų leista valyti patalpas. Keista, kad lietuviai areštinėse vengia bet kokio darbo. Norvegijos kalėjimuose – kitaip. Nieko neveikiant galima išprotėti.“
R.Swerre'as nepeikė ir areštinės maisto: „Rytais gaudavau duonos su arbata, pietums – didelę lėkštę sriubos. Nesu išrankus valgiui – grikių, avižų košių, makaronų man pakako. Gal tik sviesto pasigedau. Visko, ką duodavo, nesuvalgydavau. Pastebėjau, jog kai kurie kaliniai duoną mėto į šiukšliadėžes – gerai gyvenate.“
Norvegas tik šyptelėjo, paklaustas, ar kitų šalių kalinimo įstaigose, kuriose jis buvo uždarytas, buities sąlygos yra geresnės nei Lietuvos areštinėje: „Olesiundo kalėjime man tekdavo šlapintis į kibirą, kurį rytais išnešdavo. Ten kaliniai tik dieną vedami į normalų tualetą. Niekam nelinkėčiau atsidurti Norvegijos kalėjimuose, ten – labai blogai.“
Švedų kalėjimai – kaip viešbučiai
Skandinavijos šalyse lankęsis S.Bulovas mano, kad R.Swerre'as galbūt šiek tiek tirština spalvas: „Ten visiškai kitaip vertinamas gyvenimas už grotų. Švedijoje didžiulės valstybės lėšos investuojamos, kad nuteistieji laisvės atėmimo vietose galėtų dirbti, lavintis. Kalėjimai su treniruoklių salėmis, teniso stalais, dirbtuvėmis, primena vidutinės klasės viešbučius. Ten prižiūrėtojų pareiga – kasdien bendrauti, netgi gerti kavą su kaliniais.“
Kitas vertus, ir S.Bulovas pribloškė skandinavus, pranešęs, kad jo vadovaujamoje areštinėje su „turkiškais tualetais“ per penkiolika metų nebuvo nė vieno tragiško atsitikimo. Labiausiai stebėjosi kolegos Švedijoje – pasirodo, kiekvienoje šios šalies areštinėje kasmet nusižudo po 3–4 kalinius. Ko vertos valstybės investicijos, dėmesys įkalintų asmenų socialinei gerovei, jeigu Lietuvoje tokių tragedijų mažiau?
S.Bulovas nesiima formuluoti kokių nors išvadų. Juolab kad po jo viešnagės Skandinavijos kalinimo įstaigose Klaipėdos policijos areštinėje nelaimingų atsitikimų statistikos kreivė nei iš šio, nei iš to staiga šoktelėjo iki Švedijos vidurkio – per metus iš gyvenimo savo noru pasitraukė keturi kalinamieji.
„Kas galėtų pasakyti, kodėl taip atsitiko? Galbūt man nereikėjo girtis švedams“, – atsakymo į skaudų klausimą nesuranda S.Bulovas.
Laukia įkurtuvių naujose patalpose
Net prezidentė Dalia Grybauskaitė po netikėto vizito Gulago lagerį vis dar primenančiame Šiaulių tardymo izoliatoriuje jau pradeda suprasti, kad reikia stiprinti ne tik krašto gynybą, bet ir varganą laisvės atėmimo įstaigų materialinę bazę. Tada kalinami asmenys už grotų nesijaustų kaip kiaulių garde, neprarastų paskutinio sąžinės krislo.
O kaip gyvens pensininkai, daugiavaikės šeimos, mokytojai, kaip bus finansuojamos sveikatos apsaugos, švietimo, kultūros įstaigos, kurioms irgi reikia pinigų? Tai – dar vienas galvosūkis prezidentei ir valstybės biudžeto skirstytojams.
S.Bulovas pažymi, kad nežmoniškomis sąlygomis kalinami žmonės žvėrėja: „Ištrūkę į laisvę jie jaučia nuoskaudą, didžiulę neapykantą visuomenei. Neigiama energija prasiveržia – ieškoma kitų aukų, rezgami nauji nusikaltimai.“
Klaipėdos policininkai, dirbdami kaizerio Wilhelmo II paveldą primenančiuose mūruose, rengiasi įkurtuvėms. Greitai jie persikels į šiuolaikiškų pastatų kompleksą. Tiesa, naujo apskrities policijos komisariato statybos kaip visada vėluoja.
Ten bus ir nauja areštinė. Ne tokia prašmatni kaip Švedijoje, bet galbūt žmoniškesnė, atitinkanti bent pagrindinius europinius reikalavimus. Ar sumažės kalinamų asmenų skundų, pamatysime.
