Turkija: „Kurdų nuo ISIS musulmonų fanatikų neginsime. Tegul tuos kelis šimtus tūkstančių kurdų išpjauna“. JAV ir koalicija: „Bombarduosime fanatikus iš oro. Porą kartų. Gal išsigąs?“.
Garsiosios Šekspyro tragedijos „Julijus Cezaris“ herojus Cezaris žudomas iš pasalų, žudikui Brutui sušunka: „Ir tu, Brutai, ir tu!“. Garbė, patriotizmas ir draugystė nuėjo šuniui ant uodegos. Dabar ir aš, lietuvis, klausiu savęs, ar man mūsų sąjungininkai nesuvarys peilio į nugarą.
Galima pagrįstai vienareikšmiškai kritikuoti JAV prezidento B.Obamos administraciją už itin lėtą bei minkštakūnę reakciją į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (ir ne tik), už nenorą dislokuoti pastovias NATO pajėgas Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, už katastrofišką Artimųjų Rytų politiką.
O svarbiausia – už nusišalinimą nuo super valstybės atsakomybės teigti bei ginti demokratinio pasaulio vertybes. Kita vertus, jam dėkoju kaip tik už tai. Nes aptikome mūsų sąjungininkus Europos Sąjungoje su akivaizdžia problema: tapo neaišku, kuris sąjungininkas, kuris ne.
Todėl prezidentė ir Seimas turėtų kuo greičiau pradėti rimtą mums palankių valstybių ES viduje koalicijos kūrimą kaip atsvarą Rusijai nuolaidžiaujantiems ES nariams. Tik sukūrus tokią koaliciją, bus galima veiksminga įtaka ir spaudimas ne mūsų draugams. Kuo tokia galima koalicija kvepia ES vienybei? ES dezintegracija.
Arba tikru vieningu frontu prieš Rusijos ar bet kokios kitos šalies agresiją. Mažos valstybės negali sau leisti liukso atiduoti savo nepriklausomybės likimą į rankas valstybėms, bet kada galinčioms atsukti mums nugarą. Pavyzdžiui, Vokietijai reikėjo gerus pusę metų suvokti, kad švelniais metodais V. Putino sulaikyti negalima.
Juk V. Putinas šiandien traukiasi taktiniais sumetimais. Jam avantiūra Ukrainoje nėra jokia rimta pamoka būsimai jo užsienio politikai. ES pasienio regionui pusei metų nusitęsiąs Briuselio žiaugčėjimas, išsisukinėjimas galimos agresijos atveju ir mums palikus tokią politiką savieigai, grėstų savižudybe. KAM ministras J. Olekas teigia, kad reakcijos laikas į puolimą - iki dviejų valandų. Žinant, kad ES ir JAV visai galimas daiktas ilgai ir nudnai svarstys ar čia jau tikras karas, ar tik žvalgyba mūšiu, mums reikės atsilaikyti kuo ilgiau.
Norint suvokti pačioje ES vykstančius putinizmui palankius procesus nėra sunku durti pirštu į kai kurias buvusias Varšuvos pakto nares. Jos gyventojų mentalitetą galima greitai paaiškinti Stockholmo sindromu, nuo kurio gydytis išties užtrunka dešimtmečius.
Dvidešimt treji metai laisvės nuo autoritarizmo nesuveikė. Dabar ir Lenkija pasigimdė I. Graužinienės kloną Lenkijos premjerės veidu. Jos „pamąstymai“ apie Ukrainos padėtį aidu kartoja ir prezidentės D. Grybauskaitės pareiškimus jos pirmo prezidentavimo penkmečio pradžioje: „Su ubagais Rytuose nėra ko čia bendrauti“ ar kažkaip panašiai.
Bet kaip paaiškinti „senųjų“ ES narių pasimetimą prieš Rusijos agresiją? Taip, ES užpulta nebuvo. Tiesiogiai nebuvo. O NATO tikrai gina tik savo nares. Na, tikėtinai gins. Kita vertus, juk buvo pamintas kažkoks Budapešto susitarimas? Kažkas juk pasižadėjo garantuoti Ukrainos suverenumą? Eureka! Tiesos akimirka atskleidusi Vakarų neįgalumą ir visai ne laikiną, pasirodo. Pabandykime paieškoti to neįglumo priežasčių.
Nepaneigiamas faktas, kad Šaltojo karo metais Vakarai išties buvo vieningi. Pamenat, kiek Vakaruose aukščiausios klasės šnipų trilerių buvo prikurta? Žinote, kame tų populiarių romanų galia? Ogi aiškiose vertybinėse pozicijose, jų beatodairiškoje gynyboje. Kurios, regis, praniko per dvidešimt trejus metus. Pasirodo, jau galima daryti biznį su pačiu velniu.
Faustas savo literatūriniame grabe turėtų vartytis iš nevilties. Vygaudas Ušackas, ES ambasadorius Rusijoje: „ES sankcijos gali būti atšauktos, jeigu stabilizuosis situacija“. Alio? O kaip su Krymu? Maždaug: „Nors okupavote Klaipėdą, bet atšauksime sankcijas, jeigu stabilizuosite situaciją Vilniuje“.
Šalutinis klausimas: ar galima įrodyti, kad nuomonė „nuėmus vieną diktatorių, atsiras dar blogesnis, tad geriau nelieskime esamo“ niekada nepasitvirtino? Galima. Pavyzdžiui – A. Hitleris. Po jo – laisva Vakarų Europa. Bet ir su bet kokiu blogiu galima sugyventi nors ir 50 metų.
Pavyzdžiui, Stalinas ir Co, Mao Dzedunas ir Co, Pol Potas, Kim Ir Senas ir Co. Koegzistencijos kaina - apie 100 milijonų nužudytų. Taip, galima ir su tokiais sugyventi. Tik šį kartą ne mūsų laisvės ir nepriklausomybės sąskaita. Leiskite ir man pabūti ciniškai pragmatišku. Ir dar priedo amoraliu.
Čia pratesiu mintį apie vertybes. Kiekviena kartą koks nors diktatorius nužudo savo šalies jam neįtikusi pilietį, o mano laisva šalis užsimerkusi toliau daro su juo biznį, aš tampu nužudymo bendrininku. Tokia padėtis muša per bet kokį tikėjimą humanizmu, kur žmogiškumo etika yra žmonijos išsigelbėjimo ratas.
Todėl logiškai menksta pasitikėjimas liberaliosios demokratijos pranašumais, gebėjimu apginti nacionalines valstybes nuo jų silpninimo kylančio iš ES vienijančios idėjos suvulgarinimo. Savo straipsnyje „Europai stinga noro grįsti gėrį galia“, publicistas Vladimiras Laučius pastebi: „Pokario Europa, spręsdama santykio su praeitimi problemą, mėgino atsisakyti savo politinės prigimties kaip galimų nesutarimų ir konfliktų šaltinio.
Ji kūrėsi kaip moralinis siekinys ištrūkti iš „nuodėmingo“ politinio kūno apvalko. Vadavimosi procesas vyko ir tebevyksta gaubiamas praeities šmėklų baimės. Politinį kūną nuspręsta aukoti emancipuotos moralės, taikos ir taikios vienybės tikslams.
ES šiuo atžvilgiu buvo sumanyta ir vystėsi kaip moralinio politikos neigimo idėja.“. Taip pat negalima nesutikti su V. Laučiumi, kai jis taikliai sako: „Suverenumo samprata ES yra išplauta, geografinės ribos – neapibrėžtos, politinė santvarka – nei dorai apmąstytas ir aptartas, nei politiškai atskaitingas pusiau demokratinių idealų ir pusiau oligarchinės tikrovės hibridas“.
Gal ir todėl, R.Kaganas, kuriuo be kitų remiasi V. Laučius, teigia, kad Europa „tarsi nori paneigti visada galiojusius jėgos politikos dėsnius ir todėl atsisako į juos orientuoto mąstymo“. Europa? Vieningos Europos vis dar nėra, deja.
Tikėjimas(religinis) suteikia galią jį skleisti ar ginti. Aš, netikintis, turiu tai pripažinti. Gal tikrai reikėjo ES Konstitucijoje pabrėžti, jog esame krikščionių ant judaizmo pamato kultūra? Juk be kriminalinių niekuo netikinčių Rusijos vadovų, tiesiai prieš akis atgimsta ir religija, kaip politikos įrankis. Juodasis islamizmas - lyg skėriai grasinantys nušluoti Vakarų demokratijas.
Pamiršusias, anot V.Laučiaus, savo politinio kūno esmę: galia, nacionalinis išdidumas, išskirtinumas ir pranašumas. Tiesa, nacionalinis Europos išdidumas kaip vienijanti idėja vis dar mitas. O pusinės demokratijos ir pusinės oligarchijos samplaika tikėjimui kaip ir nenuteikia.
Reikia pripažinti, kad esame pirmo ir antro rango politinių kultūrų darinys, kuriame pirmasis rangas pasirodė esantis veik tuščiaviduris. Neveltui ES dienotvarkę perima kairysis ir dešinysis ekstremizmas. Taip Rytų Europoje kadaise garbinami Vakarai netenka kelrodės žvaigždės statuso.
Jeigu tikrai buvusiems komunistų vergams iškrito atsakomybė atgaivinti politinio kūno idėją, tai tuo labiau mūsų politinių vadovų mąstysena turėtų atspindėti nurodytus kriterijus. Šiandien mums reikalingi ne tik politikai –ūkio tvarkytojai, bet vizionieriai besiremiantys vertybine politine pasaulėžiūra (tikėtinai demokratine), pasiruošusiais už ją tapti pajuokos objektais Europoje. Tai yra tais, sąmoningai praleidusiais „gerą progą“ patylėti. Tokiam kalbėjimui, jau sakiau, būtini sąjungininkai. Lenkams pirmiesiems turime ištiesti ranką.
Sąjungininkų bendras frontas taptų galimo idėjinio ES atkūrimo garsintoju. Tokioje ES nebebūtų gėdijamasi teigti ir ginti vertybinę viršenybę prieš diktatūras. Prieš autoritarines religijos formas pačioje ES taip pat, nesislepiant už žlugusių multikultūralizmo idėjų.
Tokioje ES neliktų vietos trumparegiškai ir tuo pat savižudiškai buhalterijai. Tik tokioje ES mums Lietuvoje nekiltų nerimas būti paliktais vieniem sau iš ciniško aritmetinio išskaičiavimo.
