Tačiau šįkart norisi pakalbėti apie kai kurių mūsų laikmečio pergalių tamsiąją pusę, neapsiribojant tik bendrojo lavinimo mokyklos vaidmens aptarimu, bet keliant klausimą - ko apskritai visuomenė tikisi iš naujosios kartos, ar dabar jau puoselėja dar ir kažkokius ypatingus, laikmečio dvasią atitinkančius lūkesčius?
Užbėgdamas už akių iškart pastebėsiu, kad jaunosios kartos primygtinis, nuo pirmųjų vaikystės žingsnių per visas instancijas (šeima, mokykla, socialiniai tinklai, kiti bendruomeniškumo institutai.) vykęs orientavimas į naudos siekimą, totalinis užprogramavimas naudai ir tik naudai privedė prie kraštutinės ribos, kai, pernelyg nesutirštinant spalvų, yra pagrindas kalbėti apie tradiciškai kultivuotos žmogaus idėjos bankrotą.
Neseniai ilgai diskutavome su pradedančiais studijas universiteto pirmakursiais apie filosofiją kaip tikslą savaime ir savaiminę vertybę be jokių nuorodų į naudą.
J..Pieperis šią mintį išsako taip, kad esą filosofija savo savitumą liudija tik peržengdama grynojo darbo pasaulio ribas, darbo pasaulio duotybę čia apibrėžiant kaip naudos siekimo ir utilitarinės veiklos sferą.
Toks nebendramatis taip suprantamam darbo pasauliui, žinoma, taip pat yra aukštasis menas, tačiau tokia taip pat yra ir meilė, žmogaus prigimties proveržis anapus naudos siekimo ribų.
Mažiausiai ką galima pasakyti apie meilė yra tai, kad kalbame apie diametraliai priešingą pasirinkimą nei naudos siekimas, prisiminkime, dar mūsų laikų bobulytės sakydavo: ana ištekėjo iš meilės, o ana iš išskaičiavimo. Tačiau mano jaunieji draugai, paprastai surandantys analitinius atsakymus net į labiausiai keblius klausimus, nežinojo meilės vardo nei konceptualia, nei sentimentalia to žodžio reikšme.
Į visus mano pasufleravimus ( apie saldžią kančia, šviesiausią jaunystės įvykį, didžiausią santykių tarp moters ir vyro stebuklą), net bandymus pantomimos judesiais, rankų mostais kažkaip suvaidinti meilę žiūrėjo išpūtę akis, priversdami mane iš pradžių springti iš juoko, o po to visą dieną liūdnai šypsotis. Tiesą sakant, jeigu girdėjoje nuo popsinės scenos plyšaujantį dainininką apie meilę seilę, atkreipkite dėmesį, kad jis yra praeitos ar užpraeitos, bet tikriausiai už-užpraeitos kartos atstovas, o jų dainos kartais yra perdainuojamos jaunųjų atlikėjų tik iš pagarbos žilai senovei.
Galbūt mano karta iš tiesų andai sukūrė meilės kultą, siekdama tokiu būdu pasislėpti nuo beprasmybės, o dabartinė karta, dalykiškesni už mus žmonės, randa daug labiau prasmingus užsiėmimus nei sielvartingas dūsavimas. Kita vertus, man vis tik kartais atrodo, kad laikmetis, taip vienpusiškai užprogramuodamas jaunus žmones naudos siekimui, apiplėšia jų prigimtį, blokuoja vaizduotę, kai kažin ar jau bus duota kada nors dabartiniams jaunuoliams suprasti kaip net nelaimingos meilės kančia gali būti saldi, atmenama visą gyvenimą, nekalbant jau apie kažkokius menus ar filosofijas.
Kas jau kas, o meilė visados išvengia suprekinimo, taigi jeigu ir būtų atpažįstama vartotojiškoje visuomenėje, tai tik kaip nešvankybė, kaip apgailėtina praktika.
Nenorėdamas leistis į ilgas diskusijas, vis tik šia proga pastebėsiu, kad vadinamoji Lisabonos strategija, naujai apibrėždama universiteto idėją, orientuodama jį labiau naudinga kryptimi tapti gamybos priedėliu, verčia mus išpažinti Europos dvasiai svetimas anticivilizacines nuostatas.
Nėra jokių abejonių, kad artimiausio dešimtmečio eigoje tokios strategijos sukurta infrastruktūra bus labiau pastebimu ar nepastebimu būdu demontuota, kitos išeities nėra, tačiau kai kurie procesai, regis, jau įgijo negrįžtamą pobūdį.
Universitetas Europoje visados visų pirma buvo kritinio mąstymo, erezijų, maišto dvasios akumuliacijos vieta, dabar dažniausiai kalbama apie universitetą kaip specialistų kalvę. Kai sakoma, kad universitetas yra specialistų kalvė, tuo viskas ir pasakoma.
Kad ir kaip džiaugtumėmės išmaniaisiais žaisliukais, vienpusiškas žmogaus užprogramavimas vien tik naudos siekimui verčia visuomenę pasukti atgal, involiucijos linkme, kuriant naujojo tipo išmaniųjų žmogbeždžionių, kurios poruojasi, bet nesimyli, visuomenę.
Vartotojų visuomenė yra zoologijos sodas šiapus narvo grotų, kai savo ruožtu jokių lankytojų kitoje grotų pusėje jau nebelieka.
