Kai kalbama apie miestų bankrotus, prieš akis išnyra niūrus JAV miesto Detroito vaizdas – apgriuvę tušti namai, apleisti, dykvietėmis virtę ištisi kvartalai. Detroitas – bent ne sostinė, o kaip atrodys visa Lietuva, jei Vilnius bankrutuos?
Matyt, sostinės valdžia prabilo labiau opozicijos pamėgtu gąsdinimų stiliumi, kad pagaliau sukrustų ir Seimas.
Pagalbos Vilniui reikia net skubiai, nes bankai neskolina sostinei pinigų, o algų laiku negaunančių gatvių apšvietimo ir miesto viešojo transporto darbuotojų profesinės sąjungos grasina streikais.
Žmones galima suprasti. Transportininkams algos vėluoja dviem savaitėmis, o apšvietėjams – apie porą mėnesių. Bet Vilniaus valdžia įsiskolinusi miesto įmonėms ne iš gero gyvenimo.
Skaičiai atrodo grėsmingai. Dabar bendra Vilniaus skola siekia 1 mlrd. 290 mln. litų. Tiesa, šiokia tokia prošvaiste galima laikyti tai, kad per šiuos metus skola nepadidėjo ir netgi 14 mln. litų sumažėjo.
Tai menka paguoda. Skola net dvigubai viršija įstatymu numatytą jos lygį savivaldybėms.
Be to, skolos miesto įmonėms šįmet ūgtelėjo nuo 601,5 mln. litų iki 632,6 mln. litų.
Anot Vilniaus valdžios, išeiti iš finansinės aklavietės galima tik tuomet, jei Seimas sutiktų padidinti sostinei tenkančią gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalį nuo dabartinių 48 proc. iki 60 procentų. Tuomet esą per dešimtmetį būtų įmanoma atsikratyti jau milžiniškos skolos.
Sostinės savivaldybė mano, kad šalies valdžia gali padėti ir kitokiais būdais. Vienas jų – padengti skolas, susikaupusias nefinansuojant savivaldai perduotų funkcijų. Juk vien viešojo transporto lengvatos sostinei kasmet atsieina 80 mln. litų, o juo naudojasi daugybė studentų ir kitų į Vilnių atvykstančių žmonių.
Be to, miesto skolas siūloma perimti valstybei, galinčiai pigiau skolintis iš bankų.
Žinoma, tokiu atveju valstybės biudžeto deficitas gerokai šoktelėtų, todėl vargu ar Vyriausybė sutiks žengti tokį žingsnį.
Didžiausias viltis Vilnius sieja su GPM dalies padidinimu. Per menka sostinei tenkanti jo dalis ir laikoma svarbiausia išaugusių skolų priežastimi. Šįmet sostinės įnašas į šalies biudžetą iš GPM – net 2 mlrd. litų, o miestui realiai lieka trupiniai – 366 mln. litų.
Mat trečdalis savivaldos surenkamo GPM iškart tenka valstybei. Dar per 300 mln. Vilniuje surinkto GPM skiriama kitoms savivaldybėms, kuriose sostinėje dirbantys asmenys yra deklaravę gyvenamąją vietą. Kas lieka, dar perdalijama. Tad realiai Vilnius gauna vos 22 proc. surenkamo GPM.
Apie katastrofišką Vilniaus finansinę padėtį Seimo Biudžeto ir finansų komitete prabilę sostinės valdžios atstovai, atrodo, buvo išgirsti. Ir parlamentarai, ir finansų viceministras E.Žilevičius pripažino, kad reikėtų didinti Vilniui tenkančią GPM dalį.
Premjeras A.Butkevičius irgi užsiminė, kad ši dalis galėtų būti padidinta iki 50 proc. Žinoma, tai gerokai mažiau nei Vilniaus prašomi 60 proc., bet ir tai palengvintų miesto finansinę padėtį.
Bet finansų ministras R.Šadžius sostinę perliejo tarsi šaltu dušu, pareikšdamas, kad Vilnius pirmiausia pats turi geriau rinkti mokesčius už patalpų, žemės nuomą, ir aiškino, jog infrastruktūros projektai daugiausia finansuojami ES paramos, valstybės biudžeto lėšomis, todėl miesto skolų nedidina.
Keistai atrodo, kai finansų ministras ir viceministras kalba taip skirtingai. Kita vertus, naivu manyti, kad Vilnius gali išbristi iš skolų daugiau surinkdamas pinigų iš patalpų ir žemės nuomos – tai būtų tik lašas jūroje.
Nevertėtų sumenkinti ir Vilniaus biudžetui tenkančios infrastruktūros finansavimo naštos. Juk miestui tenka prisidėti ir prie ES pinigais plėtojamų projektų. Mažiausia įstatymu numatyta dalis – 15 proc., bet Vilnius dažniausiai prideda gerokai daugiau.
Antai 2004–2011 metais sostinės kelių projektams ES skyrė 502 mln. litų, valstybė – 57,9 mln., o savivaldybė prisidėjo net 400,5 mln. litų. Tai visiškai paneigia finansų ministro nuomonę, kad infrastruktūros projektų finansavimas – ne Vilniaus savivaldybės rūpestis.
Galima net įtarti, kad centrinė valdžia, norėdama parodyti Briuseliui kiek įmanoma mažiau deficitinį valstybės biudžetą, gudrauja permesdama dalį skolų ant savivaldos pečių. Tai rodo ir kitų savivaldybių finansinė padėtis.
Lietuvos savivaldos skolos jau perkopė 2 mlrd. litų. Net 30 šalies savivaldybių nebegali skolintis pinigų investiciniams projektams, nesusijusiems su ES parama. Tokia padėtis investuotojams mažiau patraukliems regionams gali būti net pavojingesnė nei didžiausias skolas, bet ir plačiausias galimybes turinčiam Vilniui.
Šalies valdžia jau negali prieš tai užmerkti akių ir apsimesti, kad savivaldybės pačios išsrėbs šią finansinę košę. Kitąmet valstybės biudžetas pasiliks jau ne trečdalį, o 28 proc. GPM. Visų savivaldybių biudžetą tai papildys maždaug 200 mln. litų, o Vilniaus – 70 mln. litų.
Sostinės padėtį dar palengvintų, jei premjero puse lūpų jau pažadėta 50 proc. GPM dalis liktų miestui. Žinoma, artėjant savivaldos rinkimams daugelį realių planų ir užmojų gali sujaukti partijų politiniai žaidimai.
