Nesivadovaučiau aklai Dievo įsakymu mylėti ir gerbti savo kankintoją. Sakyčiau, kad negerbiu ir nemyliu, kai mane žudo, verčia kraujuoti ir kūkčiojant verkti, kritikuoja kiekvieną pajudėjimą ir žemina mano orumą, sargdina vien todėl, kad jiems patiems kažkas šiandien ar visada gyvenime nepasisekė. Kiekvienas vaikas turi teisę abejoti kenkėjų elgesiu ir neversti savęs su meile ir pagarba priimti keiksmus ar kirčius.
Norime gyventi sveikoje visuomenėje, todėl sykiais gal verta suabejoti – gal jau praėjo anie tamsūs laikai, kai paklusdavome viskam, kas mums peršama.
Pasaulinės sveikatos organizacijos vertinimu, emocinis smurtas prieš vaikus yra nuvertinimo, menkinimo, žeminimo, šmeižto, grasinimo, gąsdinimo, atskyrimo, kvailinimo ar kitokie ne fizinio kontakto priešiški elgsenos modeliai, judėjimo laisvę apribojantys veiksmai, sukeliantys ar sudarantys sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai.
Emocinė prievarta gali būti įvairių formų: nuolatinė kritika, šauksmai, patyčios, jausmų nepaisymas, žeminimas ir kita. Juk, pavyzdžiui, kaip dažnai girdime sakant: „Tu ožys – pažiūrėk, kaip iš tavęs visi juokiasi, neverk kaip boba, daugiau verksi – mažiau m...!“, bet jau išgirstame ir vaiko emocijas suprantančių ar besistengiančių suprasti tėvų ramius paaiškinimus: „Tu dabar pyksti, nerviniesi – taip būna, suprantu, papasakok, kas tiksliai tave suerzino“.
Žymi psichoterapeutė ir tokių knygų kaip „Kūno maištas“, „Gabaus vaiko drama“, „Gyvenimo keliai“ autorė Alice Miller teigia, kad vaikai, kurie verčia save atleisti, gerbti ir mylėti juos vaikystėje traumavusius tėvus, kenkia savo psichikai, suserga sunkiomis psichologinėmis ligomis, žaloja save ir aplinkinius.
Įsakymas bet kokiomis aplinkybėmis gerbti savo tėvą ir motiną galiausiai gali virsti tėvų elgesio toleravimu, vaikas pradeda tikėti, jog toks elgesys yra normalus, nes taip elgiasi jo Tėvai. Todėl besąlygiškai paklusdami įsakymui mylėti ir gerbti, galiausiai ir patys vaikai perima blogo elgesio modelį.
Psichoterapeutė aiškina, kad smurtas, kuris kyla dėl žalingo elgesio toleravimo, gali būti nukreiptas prieš patį save, prieš savo vaikus, kitus artimuosius arba žmoniją – pastarąjį atvejį iliustruoja Stalino ir Hitlerio pavyzdžiai. A.Miller teigia, kad šie dėl dešimčių milijonų žmonių nužudymo kalti diktatoriai vaikystėje patyrė žiaurų, savininkišką savo tėvų elgesį.
Mūsų visuomenėje nelabai dažnai keliama abejonė, ar tikrai turime gerbti tėvus bet kokiomis aplinkybėmis, net žiauraus smurto, nukreipto prieš mažą būtybę ar kitokio žmogaus psichiką žalojančio elgesio aplinkybėmis. Į klausimą, kodėl reikia laikytis įsakymo, kai jo laikymasis gali atverti kelią smurto plitimui, retai atsakinėjame.
Sociologai aiškina, kad ketvirtasis Dievo įsakymas buvo išleistas siekiant visuomenėje užtikrinti senų žmonių išgyvenimą ir orumą.
Prieš porą tūkstantmečių – tada, kai šis įsakymas buvo žmonėms nuleistas, visuomenėse neegzistavo socialinės apsaugos sistema – t. y. nebuvo nei pensijos mokamos, nei senelių namų, kuriuose būtų prižiūrimi savimi dėl amžiaus ir pablogėjusios sveikatos negalintys pasirūpinti žmonės.
Tai reiškia, kad tik vaikai galėjo pasirūpinti darbingumo netekusiais tėvais. Tuo tarpu vaikų gimdavo tiek, kiek moteris pajėgdavo išnešioti ir išmaitinti. Tačiau šiandien mūsų visuomenė yra kiek kitokia, o jauniems žmonėms savimi pasirūpinti dažnu atveju yra sunkiau nei pagyvenusiam žmogui.
Įsakymas gerbti ir mylėti, veikiausiai, buvo patarimas tų tėvų vaikams, kurie taip pat gerbia ir myli savo vaikus. Įdomu, jeigu Dievas būtų žinojęs (nes panašu, kad nežinojo) apie tėvus, prasivardžiuojančius ar žiauriai mušančius atžalas. Jo ketvirtas įsakymas, noriu tikėti, skambėtų taip: „Negerbk savo tėvo ir motinos“ arba būtų dar vienas įsakymas „Gerbk savo sūnų ir dukrą“.
Giliai tikintys žmonės galbūt sugeba atleisti, o patį įsakymą suvokia plačiau – netoleruoja blogo elgesio ir nesitaiksto su juo – nesėdi apsikabinę su skaudinančiu žmogumi, o jo blogą elgesį vadina blogu, išgyvena patirtą skausmą ir sugeba atleisti. Tačiau mūsų visuomenėje šis įsakymas neretai priimamas pažodžiui: „Aš tavo tėvas, todėl gerbk mane, o aš su tavimi elgsiuosi kaip tinkamas“.
Ne kartą mačiau, kai prie saldainių lentynos ant žemės guli, spardosi ir spiegia vaikai, o tėvai juos tampo už drabužių su nesuvokiama neapykanta šaukia: „ Ar tu baigsi, kokias nesąmones išdarinėji?!“, „Pažiūrėk, kiti vaikai normalūs, o tu darai man gėdą, esi blogas!“, pliaukšt per užpakaliuką.
Tarsi tėvai turi įsakymų suteiktą galią agresyviai elgtis ir tikėtis mainais paklusnumo. Besielgiančių su vaikais mylinčiai ir pagarbiai irgi pasitaiko – būna, kai į užsispyrusio vaiko veidą žiūri tėtis ir susako maždaug tokį tekstą: „Pagalvok, ar tikrai tu to nori ir pasakyk, kodėl tu to nori?“, „Ketini tapti kolekcionieriumi, kad reikia tau šitos knygelės, juk namuose jau turi tris panašias knygeles“. Tokių atvejų, kai tėvai sugeba žmoniškai pakalbėti, tikiu, kad daugiau nei smurto prieš vaikus atvejų. Tačiau pastarųjų vis dar nemažai.
Lietuvos miestų ir rajonų vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, praėjusiais metais 1365 vaikai patyrė smurtą (2012 m. – 1261, 2011 m. – 1259), o smurto prieš vaikus atvejų skaičius – 1454, iš kurių fizinio smurto atvejai sudaro 50 proc., psichologinio – 44 proc., seksualinio – 6 proc. Vienareikšmiškai teigti, kad smurto prieš vaikus kasmet patiriama vis daugiau, nebūtų tikslu, nes šie skaičiai – tik oficiali statistika, kuri gali reikšti ir tai, kad vis daugiau vaikų žino savo teises ir išdrįsta netylėti, jeigu jų teisės yra mindomos.
Jungtinių tautų Vaiko teisių konvencija, kurią yra ratifikavusi ir Lietuva, numato, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę būti globojamas savo tėvų. Konvencija taip pat numato, kad vaikas turi teisę laisvai reikšti savo nuomonę, su tam tikrais apribojimais, kaip antai – siekiant garantuoti pagarbą kitų asmenų teisėms ir reputacijai; arba būtini valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti. Pagal šią konvenciją valstybė turi užtikrina didžiausią galimybę vaikui gyventi ir sveikai vystytis, o tėvams arba teisėtiems globėjams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Pagrindinis jų rūpestis turi būti vaiko interesai.
Puiku, kad Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo viena iš prevencinių priemonių – visuomenės švietimas ir informavimas skatinant netoleruoti smurto. Tačiau kitos smurto prevenciją reglamentuojančios nuostatos, kaip ir Nacionalinės smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2011–2015 metų programos esmė – numatyti, kaip elgtis po smurto fakto, o ne kaip elgtis kad faktas neįvyktų. Tiek numatyti ir suskaičiuoti, kiek vaikų patyrė smurtą – žvairo kalkuliatoriaus, o ne jausti sugebančio žmogaus užsiėmimas.
„Vaikystėje mylėti žmonės ir be įsakymų mylės savo tėvus. O įsakymais meilės neįdiegsi“, - sako psichoterapeutė A.Miller.
