Ukraina iš akiračio nepradings, bet jau iki Naujųjų metų politikos apžvalgose nuslinks į antrąjį planą. JAV ir Rusija pradėjo ieškoti būdų bendradarbiauti atgijusiose kautynėse su naujos kartos teroristine organizacija ir keistis žvalgybine informacija.
Žinoma, tai tik pradžia, dar ne kartą bus keičiamasi aštriais pareiškimais. Bet ženklas žvalgybos tarnyboms pradėti santykių perkrovimo procesą jau duotas. Kaip šis procesas vyksta tarp didžiausių pasaulio žvalgybų, šiek tiek žinau iš asmeninės patirties.
Pradedama nuo viešų politinių pareiškimų, kad bendradarbiaujančios valstybės turi ir bendrų interesų. Tuo pat metu pradedami rengti tarptautiniai susitikimai, žvalgybos tarnybų forumai, kur didžiąją dalį užima politika ir tik nedaug dėmesio skiriama dalykiniams klausimams.
Po bokštų dvynių tragedijos bendradarbiauti su JAV pasišovusi Rusija surengė net kelis tarptautinius Rytų ir Vakarų nacionalinio saugumo tarnybų susiėjimus, kai net prabilta apie keitimąsi operatyviniais darbuotojais.
Tai nereiškia, kad valstybės pamiršta savo nacionalinius interesus ir žvalgybinius poreikius, bet kai kuriose srityse žvalgybinis aktyvumas tyliu sutarimu laikinai susilpnėja. Manau, šiek tiek bus spustelėti stabdžiai informaciniam karui. Iki kokio nors naujo Maidano.
Gali būti, Lietuvos prezidentūra nebespės įgyvendinti jau kartą nepasisekusio sumanymo uždrausti rusiškas propagandines televizijos laidas. Kadangi keisis laidų turinys, pradės dominuoti kovų su terorizmo grėsme temos, drausti netgi ir žalinga.
Nepavydėtina situacija ir dėl viešų Lietuvos vadovų politinių pareiškimų, interviu užsienio žiniasklaidai. Vėl persikraunant JAV ir Rusijos santykiams, tie karingi pareiškimai turės švelnėti. Ne pyragai ir komentatoriams: teks kaip nors pateisinti suplonėjusį politikų liežuvį.
Žinoma, to nei smerksime, nei šaipysimės. Dabartinėje pasaulio išmaniojoje politikoje sunku nuspėti, kokią poziciją kada nors dar teks užimti.
O kaip su Ukraina? JAV nepripažino trijų Baltijos valstybių okupacijos, nepripažins ir Krymo Rusijos sudėtyje. Tačiau drauge daug metų gali nieko ypatinga nedaryti, kad situacija keistųsi, nors žodžiais nuolat primins pasauliui savo principingą poziciją. ES savarankiškų, nepriklausomų nuo JAV žingsnių nežengs.
Ukraina gali pasukti dviem keliais: saviizoliacijos, aštraus nacionalizmo arba žingsnis po žingsnio ES kryptimi, reikalingo didelės kantrybės. Eurazijos varianto, po to, kas įvyko, galėtų imtis nebent išprotėjęs politikas.
Nacionalistinis posūkis būtų pavojingiausias. Jau dabar, vos prasidėjęs, jis kelia daug nemalonių minčių. Ne veltui pastarojo radikalų susidūrimo prie Ukrainos parlamento su milicija, kuris, kaip jau įprasta, neapsiėjo be muštynių, ne tik Lietuvos žiniasklaida buvo gerokai sutrikusi.
Ar tai aštrėjanti kova dabartinės Ukrainos valdžios viduje, ar tik dar viena, kaip P.Porošenka informavo, iš anksčiau žinota, provokacija?
Nesunku objektyviai nušviesti įvykius dviejuose jau išskirtinį statusą įgijusiuose rajonuose, kur rusų kariškiai dalija interviu į kairę ir dešinę. Bet kas vyksta Ukrainos politikų „dešiniajame sektoriuje“, susigaudyti nelengva. O ir susivokus kyla klausimas, kaip vertinti.
Didžioji dalis Lietuvos apžvalgininkų ir komentatorių yra liberalių pažiūrų, skeptiškai vertina nacionalistinius judėjimus, konkrečiai - nuosavas „tautines“ eitynes Gedimino prospektu.
Tačiau kritikuoti panašaus maršo Kijevo gatvėmis, žinant, jog tai yra pastangos kelti kariuomenės moralinę dvasią, liežuvis nesiverčia.
Vienas privatus televizijos kanalas labai trumpai abstrakčiai informavo apie riaušes prie Aukščiausiosios Rados, o po to transliavo penkis kartus ilgesnį reportažą, kaip sunku lengvajam automobiliui važiuoti atbulomis.
Angažuotos politikos laikais net neutraliai kalbėti yra sudėtinga. LRT rado gudrią išeitį: vidurnaktį pradėjo transliuoti „Laisvės radijo“ ir „Amerikos balso“ kombinuotąją informacinę laidą rusų kalba.
Komentatoriai kalba telegrafiškai, interviu be emocijų, vietoj pozicijos - lengva ironija. Ir vis tiek neaišku, kodėl laida vidurnaktį. Gal tuo metu prabunda klausytojai, „penktoji kolona“?
Kad ir kokie būtų informacinės politikos žaidimai ant šaškių lentos, Ukrainos tema dėmesio centre išsilaikė rekordinį laiką. Nei Sirija, nei Palestina su tuo net negali lygintis.
Pamatėme visą Lietuvos politikų minčių ir nuotaikų skalę: nuo entuziazmo dėl sankcijų Rusijai, pamažu įsiskverbiančio nusivylimo Vakarų politika, pagaliau - iki reikšmingo tylėjimo.
Visi dar kartą įsitikinome: žodiniai ir rašytiniai įsipareigojimai - sau, realybė - sau. Dar gerai, kad nesnaudžiame ir realiai pradedame ruoštis gynybai.
Šia proga Lietuvos valstybei turiu tris klausimus.
Pirmas. Prasidėjus karui Ukrainoje paaiškėjo, kad NATO skėtis virš Lietuvos yra skylėtas. Ką tada veikė buvusios dešiniosios ir kairiosios vyriausybės, įtikinėjusios gyventojus, jog viskas gerai ir neverta jaudintis? Dūmė akis ir dalijosi postus?
Antras. Dabartinė užsienio politikos koordinacija veikia tokia schema: D.Grybauskaitė ką nors aštriai pasako apie Rusiją (ir ne tik apie ją), A.Butkevičius tyliai laukia, kas iš to bus, o L.Graužinienė sprendžia, ką iš to būtų galima laimėti. Ar ir ateityje taip bus?
Trečias. Ką apie JAV, Rusijos ir ES santykius ateityje galvoja Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Ar ji žino daugiau nei žiniasklaida?
