Kaip yra pasakęs gilus miesto žinovas Vladas Drėma, Vilnių sukūrė visa Europa. Iš visų Europos kraštų žmonės dirbo ir kūrė, projektavo, puošė jį. Teko laimė ir man tarnauti šiam miestui, jo gyventojams – vilniečiams: dirbau Vilniaus savivaldos meru 1997 – aisiais, o antrąjį kartą buvau išrinktas į šias pareigas 2000 metais. Su lengva nostalgija žvelgiu į praeitį, tą negrįžtamai išnykusį laiką. Tik Katedros aikštės marmuras jam nepaveikus – šviečia, lyg tik ką sudėtas. Senovės Romoje buvo tradicija, jog pretendentas (lot. Candidates – baltai apsirengęs) į valstybės tarnybą apsirengdavo balta toga. Balta spalva turi daugybę prasmių, simbolizuoja šviesą, džiaugsmą ir sėkmę. Tai švaros, išminties ir šventės spalva, ją dėvintis asmuo siekia atsinaujinti, nori pradėti naują gyvenimą. Manau, Vilniui šiandien labiausiai yra reikalinga balta spalva. Akivaizdu, kad savivaldos rinkimų politinė kampanija vis labiau įgauna pagreitį. Nūnai beveik kasdien galima išgirsti apie naują keliamą miesto mero kandidatūrą. Pirmą kartą Vilniaus merą – svarbiausią mūsų valstybės sostinės žmogų (lot. major – vyresnis, didesnis) rinksime tiesiogiai, demokratiniuose rinkimuose. Šiame rinkimų kampanijos kontekste „tvarkiečių“ bendruomenėje buvo pasiūlyta ir mano kandidatūra: dėkoju už pasitikėjimą. Svarstau, koks turėtų būti Vilniaus meras šiandien , pirmasis sostinės asmuo, miestelėnų gerbiamas žmogus, kuriuo būtų pasitikima iškilus sunkumams ar išbandymams, kurių sudėtingas laikmetis gali pažerti ne vieną. Koks turėtų būti unikalaus istorinio miesto, kurio gatvėmis kasdien važinėja studentai ir prezidentai, kardinolai, diplomatai, parlamentarai bei nacionalinių premijų laureatai, vaikštinėja kūrėjai ir mitų griovėjai, bedarbiai, signatarai ir aktoriai – kur ten visus beišvardinsi – vadovas. Aš manau, kad žmonių išrinktas miesto meras niekada neleistų, kad Vilniaus senamiesčiui, kuris dėl savo architektūrinių vertybių buvo įtrauktas į UNESCO saugotinų pasaulio kultūros paminklų sąrašą, kiltų grėsmė būti nuniokotam pinigų ir nemokšiškumo invazijos. Geras meras negalėtų susitaikyti su prastu Gedimino prospekto grindiniu, žemėmis užpiltu fontanu, suprojektuotu brolių Nasvyčių, prie nacionalinio parlamento rūmų Nepriklausomybės aikštėje. Vilniečiai tiesiog negalėtų balsuoti už žmogų, kuris būtų abejingas Lukiškių aikštės likimui, leistų sugriūti Sporto rūmams, piktžolėmis apleistų buvusį jaukų „Žalgirio“ futbolo stadioną, mėnesių mėnesius nemokėtų kiemsargiams jų uždirbtų atlyginimų, leistų riogsoti nacionalinio stadiono griuvėsiams, nieko nedarytų, kad būtų mieste deramai įamžintas šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II vardas, toleruotų absurdišką ir žeminančią eilių į vaikų darželius sudarymo tvarką, nusispjautų į didžiausias sąskaitas gyventojams už centralizuotai tiekiamą šilumą, nekreiptų dėmesio į prastai funkcionuojančią viešojo transporto sistemą, nesirūpintų daugiabučių namų renovacija, apverktina kiemų būkle, neskatintų gyvenamosios aplinkos saugojimo bei puoselėjimo. Tik meras, kurio žmonės niekada tiesiogiai neišrinko gali gražbyliauti apie nuolat gyventojams brangstančiaus paslaugas ir vis prastėjančią šių paslaugų kokybę. Perfrazuojant šmaikštųjį čekų rašytoją Jaroslavą Hašeką, vilnietis šiandien „dažnai atsiduria tokioje padėtyje, kurioje jam telieka vien tikėtis“. Mąstau, koks turėtų būti būsimas Vilniaus meras. Pirmiausiai norėčiau, kad tai būtų naujas žmogus – šiuose baruose neklaidžiojęs ir nepasiklydęs painiuose politikos labirintuose. Visų pirma todėl, kad toks kandidatas su savimi galėtų atsinešti naują požiūrį į bendruosius miestiečių reikalus.
Kita savybė, kurią laikyčiau privalumu, tai turėtų būti asmenybė, kuri nebijotų kovos. Kovos ne brutaliąją prasme, ne gebėjimo regzti intrigų vingrybes , o sakyčiau turėtų užgrūdintą garbingos, vyriškos sportinės kovos dvasią: to labai reikės, sprendžiant miestelėnų problemas, atkovojant sostinės teises iš centrinės šalies valdžios.
Kita būtina savybė – tai turi būti kūrybingas, daugumos gyventojų lūkesčius suvokiantis bei juos gerbiantis žmogus. Meras privalo būti žmogus, kuris norėtų bendrauti ir siekia asmeniškai pažinti kiekvieną miestietį. Tai turėtų būti žmogus, kuriam teisingumas būtų ir kriterijus, ir siekiamybė.
Galų gale, šis žmogus turi spindėti meile miestui. Pasak tarpukario Lietuvos savivaldybininko Jono Vileišio, „be meilės, be pasišventimo joks visuomenės darbas yra neįmanomas, o savivaldybių darbas yra ne kas kita, kaip visuomenės darbas. Šiam darbui turi būti užtikrinta kiek galima platesnė laisvė, kiek galima didesnis iniciatyvos pasireiškimas.“
Be jokios abejonės, Vilnius tikrai to vertas, tai turi būti jaunas politikas, kuris dar savo akimis suspėtų išvysti, kas jo yra sukurta.
Manau, kad Vilnius šiandien labiausiai trokšta skaidrumo, pažangiausių technologijų ir strateginio planavimo.
Jeigu manęs būsimas meras paklaustų, pokalbį su juo pradėčiau nuo jaunimo miesto mieste: projektuotume ir statytume mieste moderniausius būstus, kuriuos palankiausiomis sąlygomis galėtų nuomotis jaunos šeimos, tarkim iki 35 metų amžiaus, su teise išperkamosios nuomos būdu įsigyti juos nuosavybėn. Jaunų šeimų paslaugų verslas šiame mieste nemokėtų jokių mokesčių, išskyrus sveikatos draudimą. Sukurtume programą jaunimui įsigyti tik naujus, modernius, taupius, tausojančius aplinką atomobilius, pavyzdžiui, elekromobilius...
Tai – tik pradžia, mielas Vilniau.
Mąstytojas Justinas Mikutis yra pasakęs: - Kas nori suprasti paveikslą, turi pavirsti jo kūrėju.
