Paaiškėjo, kad teismui paprašius papildomų duomenų iš prokurorų, paremiant jų kaltinimą buvusiam Aplinkos apsaugos viceministrui ir sostinės vicemerui Stanislovui Šriubėnui dėl galimai neteisėto praturtėjimo, šie nusprendė teismo nurodymo nevykdyti ir priėmė sprendimą nutraukti bylą, iki šiol nieko visuomenei nepaaiškinę.
Net keletą metų žiniasklaida vieną po kito traukė į dienos šviesą faktus apie galimus buvusio Aplinkos apsaugos viceministro S.Šriubėno turtus, nurodė į akis krentančius neatitikimus tarp jo turto ir pajamų deklaracijos bei realių faktų.
S.Šriubėnas buvo priverstas pakeisti duomenis anksčiau surašytus turto ir pajamų deklaracijoje ir vietoj anksčiau nurodyto turto už 896 tūkst. litų prisiminti, kad turi turto už 1, 74 lito. Beje, tuo pačiu susitraukė ir jo turimų lėšų suma, kurią kažkodėl ne tik jis, bet ir kai kurie kiti valdžios žmonės, nurodo turintys ne banko sąskaitoje.
Anksčiau S.Šriubėnas teigė, kad tokių lėšų laiko virš milijono litų, o po tyrimo jų bendrą sumą sumažino beveik 4 kartus ir paaiškėjo, kad jų beliko 280 tūkst. litų.
Jis neprisiminė ir koks nekilnojamas turtas jam iš tikrųjų priklauso. Buvo tvirtinta, kad S.Šriubėnas įsigijo nemaža nekilnojamo turto iš kompanijos, kuriai Vilniaus savivaldybė buvo užsakius įvairius darbus, taip pat ir skandalais apaugusį Gedimino prospekto remontą.
Prokurorams tereikėjo tik patikslinti keletą faktų, susijusių su galimu sostinės vicemero, jo šeimos narių, artimųjų neteisėtu praturtėjimu ir visiškai įmanoma, kad žingsnis po žingsnio mes Lietuvoje, kaip kitose Europos Sąjungos šalyse, būtume galėję priartėti prie situacijos, kai net norintys tiesti ranką į valstybės kišenę politikai, aukšto rango valdininkai suprastų, kad taip padarius, bus neišvengta nemalonumų, atsakomybės įstatymui ir neteisėta veikla sukaupto turto netekimo.
Bet atsitiko priešingai. Nieko nepaaiškinę, prokurorai šią bylą nusprendė nutraukti. Vietoj kelio link teisinės valstybės, pasirinktas kelias atgal, link tų šalių, kur vogti iš valstybės yra galima, o prokurorai tėra priedangos institucija ar baudžia tik tada, kai koks asmuo labai stipriai perbėga valdžiai kelią. Bet tada jau ir šio asmens korupciniai veiksmai, galimas neteisėtas parturtėjimas yra tik pretekstas pašalinti nereikalingą žmogų iš kelio, o tiems, kas tai daro svarbu tik, kad būtų ši priemonė.
Kaltas iš tikrųjų, žmogus buvo ar nekaltas, jiems mažai rūpi. Tokia priemonė yra tada tik pamoka tiems, kas gali norėti nepaklusti aukščiausiajai valdžiai ar net ją kritikuoti.
Teisinėje demokratinėje valstybėje viskas priešingai. Ten niekam neįdomu iš kokių pajamų gyvena žmogus, koks yra jo darbo užmokestis ar kitos pajamos, nes visi žino, kad yra valstybės tarnybos, kurios atsakingos už visų piktnaudžiavimų nustatymą bei kaltųjų nubaudimą. Ir asmenys tose šalyse pakliūna į teisėsaugos dėmesio orbitą, nepaisant remia valdžią ar kritikuoja. Labai norėtųsi, kad taip būtų ir Lietuvoje.
Ne pirmus metus girdint mūsų šalyje kai kurių aukštų politikų ar juos palaikančių ekspertų mintis turėtum suprasti, kad ir Lietuvoje jau atėjo nepakantumo laikai galimam neteisėtam praturtėjimui. Kodėl tada tie patys asmenys nepasidomėjo S.Šriubėno bylos nutraukimo motyvais? Juk dabar siunčiama aiški žinia visuomenei: jeigu turi įtakingų draugų, visada išsisuksi. Klaidinga ji ar ne, tai jau kitas klausimas.
Po tiek metų trukusios rezonansinės bylos ir tokios jos pabaigos, mano nuomone, šiems valdžios žmonėms ir prokuratūros vadovams turėtų kilti du klausimai. Net neabejoju, kad jie rusena daugelio ir mūsų piliečių galvose, net ir tada, jeigu yra įsitikinimas, kad Lietuva yra korumpuota valstybė ir prie tokie reiškinių jau priprasta.
Jeigu S.Šriubėnas nekaltas, kodėl prokurorai, kitos valstybės institucijos rodė tokį aktyvumą šiuo klausimu, bet tik iki pirmų klausimų teisme, į kuriuos nerado, ką atsakyti. Kam tada eikvojamos valstybės institucijos lėšos, kam trukdomi pareigūnai, jei prokurorai galvoja, kad kaltinimo neapgins? Ar tai reiškia, kad bet kurį pilietį Lietuvoje galima užpulti, surengti parodomąjį teismą ir bylą tyliai nutraukti?
Beje, čia reikia pasakyti, kad pagal Lietuvos įstatymus net ir toks žymus skaičių keitimas turto ir pajamų deklaracijose, slepiant realią situaciją, nėra nusikaltimas.
Ir, vis dėlto, galimas yra ir kitas S.Šriubėno bylos nutraukimo paaiškinimas, o iš čia ir kylantis klausimas. Galbūt, iškėlus minėtą bylą, suveikė koks nors įtakingų asmenų poveikio, pokiliminių paskatų prokurorams mechanizmas? Ir šie paspaudė stabdžius.
Ši byla ne pirma ir ne paskutinė, kai prokurorai nutraukia bylą Lietuvoje, taip ir nepaaiškinę savo sprendimo motyvų. S.Šriubėno galimas neteisėtas praturtėjimas buvo siejamas su jo galimu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi. Šis procesas viešoje erdvėje jau buvo pradėtas vadinti šriubėnizacija. Kas gali paneigti, kad analogiškai nepasielgė šią bylą tyrę prokurorai, patys pasidavę šriubėnizacijos dvasiai?
Atsakyti galėtų tik dabar jau bylą tyrusių prokurorų ar jų viršininkų turto ir pajamų deklaracijų patikrinimas bei tyrimas kitų veiksmų, galėjusių iššaukti tokį prokurorų sprendimą.
Bet, ar Lietuvos politinė sistema yra nors kartą pasirengusi atlikti tyrimą dėl prokurorų galimai neteisėtų veiksmų, kai kurių jų galimai neteisėto praturtėjimo.
Atlyginimas prokurorų nėra iš didžiųjų ir siekiant teisinės valstybės, jis turėtų būti keliamas, bet su viena sąlyga: žmonės turi žinoti, kad dalis tų pačių prokurorų negyvena remdamiesi šriubėnizacijos principu, o tai galėtų parodyti tik toks nepriklausomas, visuomenei ir piliečiams atsakingas prokurorų veiklos tyrimas.
Žinoma, galima ir toliau palikti panašias bylas be jokio atsako, o viešumoje teigti, kad vyksta labai intensyvi kova su korupcija ir galimu neteisėtu praturtėjimu. Tik ką tada apgaudinėjame taip sakydami? Tik patys save. Savo valstybę ir savo šalies piliečius.
Beje, bylą S.Šriubėno atžvilgiu prokurorai nutraukė beveik prieš penketą mėnesių, t. y. gegužės mėnesio viduryje, bet iki šiol šis faktas buvo labai kruopščiai slepiamas.
