Per ataką ugnis pirmiausia nušluoja pėstininkus. Informaciniame kare kulkos kerta ne kūną – sąmonę. O didžiausi nuostoliai – ten, kur įsiaudrinę žmonės mąsto tik dešiniuoju smegenų pusrutuliu, nes naudotis kairiuoju neleidžia politinės pažiūros.
Šitiek daug metų sau ir kitiems sakę, kad „rusas eina“, jie pagaliau sulaukė. Rusas pajudėjo. Visą tą laiką neišmanėliai tik šaipėsi, ir še tau – priešas už vartų. Bet kažkodėl nuo to nė kiek nepalengvėjo. Netgi priešingai. Todėl žvilgsnis turi būti skvarbesnis, o žodis – aštresnis.
Dairantis artėjančio karo ženklų kai kam nuo įtampos galvoje ėmė lydytis mikroschemos. Savi ėmė šaudyti į savus.
Štai Anykščiuose skandalingai įkliuvo vidaus priešas. Buvo užsimaskavęs po dešiniųjų sparnu. Paaiškėjo, kad seniūnas liberalas S.Rasalas, veikdamas grupėje su savo pavaduotoja, miesto parke pasodino du putinus. Žinoma, tai dar paskelbė socialiniame tinkle, nes be šio veiksmo dabar neįmanomi jokie karai.
Provokatorių pričiupęs Anykščių meras konservatorius S.Obelevičius Pareiškė, kad putinus Lietuvoje reikia tik kirsti. Vietos spauda ta proga paskelbė sąrašą medžių, kurių nepatartina sodinti.
Putinas – dėl akivaizdžių priežasčių. Ąžuolas rusams siejasi su bukumu, gali kilti įtampa. Beržas – rusų nacionalinis medis, o gudobelė merui gali priminti jo pirmtaką D.Gudelį. Topolis (tuopa) – dar baisiau, nes taip vadinasi sovietų balistinės raketos.
Pratęsiant minties logiką – ar nereikėtų uždrausti ir Raudonosios knygos?
Kai tokios botaninės aistros kaitina provinciją, ko norėti iš sostinės, kur laukiantys karo net kibirkščiuoja nuo įtampos? Baltijos jūroje šmirinėja rusų povandeninis laivas, o tas, kurį laikei bendražygiu, lyg niekur nieko eina gerti kavos su Vilniaus meru!
Privalai nieko nelaukdamas viešai pasmerkti. Šauti į nugarą tam šiaudadvasiui. Anksčiau dezertyrai būdavo naikinami kulkosvaidžiu, bet dabar yra „Facebook“. Jo galiomis įsitikinę dešinieji jau seniai pliekia nerangius politinius oponentus, o prireikus vamzdį atsuka ir į saviškius.
„Nenoriu, kad Vilnius būtų paaukotas dėl partijoje išsikerojusių intrigų ir galios žaidimų“, – gavęs seriją į nugarą kelis pavienius šūvius pykštelėjo M.Adomėnas – buvęs konservatorių kandidatas į sostinės merus. Jau antrasis, kritęs šioje medžioklėje su varovais.
Vienas pagrindinių informacinio karo tikslų – sėti paniką apšaudomoje teritorijoje. Taip pat svarbu, kad siunčiamus signalus retransliuotų vietinės antenos, kurios nė neįtaria, kokiam tikslui naudojamos.
Šiam reikalui geriausiai tinka į paraštes nukrypę veikėjai, kuo jų daugiau, tuo plačiau sklinda nuodai. Klounai, rėksniai, isterijos apimti tėvynės mylėtojai (taip pat aistringai šlovinę ir tą, kuri subyrėjo prieš 25 metus) – antenos, skleidžiančios baimę, neviltį ir įniršį.
Jiems nerūpi nei sostinė, nei valstybė. Jų būties esmė – intrigos, o tikslas – aukšta vieta rinkimų sąraše. Todėl ir sukasi užburtas ratas: apsnūdę piliečiai į valdžią renka pajacus, o šie iš jų tyčiojasi. Nes žino – atėjus metui tereikės ištraukti kelis triušius iš cilindro. Minia aiktelės, o tu gausi mandatą.
Tokia universali politikos esmė, ir Lietuva čia nebūtų išimtis, jei ne viena žiauri aplinkybė. Tai – jos gyventojų psichikos sveikata, tiksliau, ligos. Ši visuomenė sunkiai serga, o sielos negalavimai pagal kasmet pasiglemžiamų gyvybių skaičių nusileidžia tik vėžiui.
Emocinis neraštingumas tiesiog šiurpinantis. Agresija pulsuoja vairuotojų elgesys, jos persisunkę pokalbiai gatvėse, parduotuvėse ir viešajame transporte. Daugybė vadovų nemoka be arogancijos kalbėtis su pavaldiniais, o šie – galvoti apie anuos be pagiežos.
Šimtai tūkstančių nežino nei kaip auklėti vaikus, nei kodėl jie patys tai liūdni, tai pikti, tai įsiaudrinę. Kadaise sekmadieniais lietuvis turėjo kunigo pamokslą, dabar nervams nuraminti liko prekybos centrai, bet tai kažkodėl nedžiugina, net jei Kalėdos ten ateina anksčiau už Vėlines.
Kaip jautiesi, žmogau? Bobų vasara baigėsi. Horizonte – euras. Politikai vis primena artėjantį karą, o vaistinėlėje – visokios dėžutės su X raide pavadinimuose. Išrašytos psichiatru save vadinančio chemiko, kad apramintų susimakalavusius hormonus.
Temstant ir šąlant dienoms labai praverstų šiltos arbatos puodelis ir nuoširdus pokalbis. Su senu draugu, o gal – ir sielos gydytoju. Šis pokalbis padėtų pamiršti kvailus gąsdinimus karu, nerimą dėl ateities, numalšintų tą iš kažkur susikaupusį pyktį. Ir primintų: viskas bus gerai, brolau. Sodink ką nori, augink ką tik sumanysi, elkis su savo gyvenimu kaip tikras šeimininkas. Juk esi laisvas žmogus laisvoje valstybėje.
