Farmacininkai pasikabino liūdną geltoną plakatą, kuris byloja, kad „Uždaroma vaistinė užverčia dar vieną Užupio istorijos puslapį“. Pagarba vaistininkams, kurie nieko nekaltina, tik pasako faktą: taip, puslapis užverstas. Puslapiai tam ir yra, kad juos užverstų, ir po senų ateitų nauji – niekas amžinai nesitęsia, net šaltas lapkričio lietus (žinau, dabar dar tik spalis, bet iš dainos žodžio neišmesi).
Tačiau įvyko tai, ko senokai negirdėjau ir kaip apžvalgininkas buvau pasiilgęs: Valstybinės dailės akademijos buvusių auklėtinių (tie visada kažkokie aršūs) specialiosios pajėgos, paveldą profesionaliai ir neprofesionaliai saugantys savanoriai, gėrio fronto kariai, arba gal dažniau kariūnės, pasikaišiusios megztus sijonus ir įsispyrusios į patogius batus plokščiais padais, pakilo į eilinį mūšį prieš nekaltųjų krauju besitaškančius ir natūralųjį teisingumą pamynusius mūsų laikus.
Jie dar ligi šiol tvarsto žaliais šilkais žaizdas, po nelygios kovos dėl vištienos restorano prie Katedros aikštės (nes negali juk būti Lietuvoje, kaip ir visur pasaulyje, kur centre esančių patalpų nuomą gali įpirkti tik stambūs ir didelę apyvartą turintys operatoriai – mūsų kryžių ir dainų šalyje tegul būna romantiškas praeitimi alsuojantis restoranėlis, į kurį niekas neina ir neis, net ir tie dūsautojai). Daug mūšių kovota, dar daug laukia ateityje. Verslas, jis vis ruošiasi kažką statyti. Negalima leisti.
Vaistinės uždarymo nostalgijos saugotojai nebepakeis, tačiau dejuoti ir sarkastiškas pašaipas laidyti gali. „Jos didenybė rinka“, ironizuoja jie, nes jiems tie pinigai tai „fui“, apie juos galvoja tik visokie prekeivos, nejau negali vaistinė būti atidaryta dar 150 metų tiesiog už dyką, nuoma gal pati kaip nors susimokės, šildymas ir elektra irgi gali būti iš šventos dvasios, o vaistininkų atlyginimai – na, nematuokime visko pinigais, gal jie gali tiesiog pasimelsti arba gal dažniau sulošti loterijoje, arba tiesiog gal jiems kas nors tegul tuos atlyginimus moka, pavyzdžiui, kokie nors verslininkai, nes jie daug turi.
Gaila, nėra Lietuvoje dar nėra tokio valstybinio fondo, kuris už savo pinigus išlaikytų dabar jau konkuruoti nesugebančią vaistinę, kuri 150 metų veikė todėl, kad į ją ėjo pirkėjai, o kai pirkėjai nustojo eiti, tai vaistinė nebegali savęs išlaikyti ir turi būti uždaryta. Juokingiausia, kad ta vaistinė veiktų ir toliau, jei visos tos besipurtančios šventu pykčiu ir ekologiniais ašutais savo suveltus plaukus susirišusios ekologinių turgelių lankytojos eitų ten ir pirktų vaistus kaulams ir nervams stiprinti, tačiau jos juk neina: sėda į savo gerus automobilius ir važiuoja į didesnes vaistines, kur visko yra daugiau ir pasiūlymai geresni.
Senos vaistinės tiems rūpestėliams reikia tik šiaip, pramogai, kaip senojo Vilniaus atributo, kuris jiems mielas kaip koks visiems pažįstamas Senamiesčio valkata, kurį jie stotų mūru ginti, tačiau pas save į namus gyventi juk nepriimtų.
Jiems (arba joms, nes juk kalbame dažniausiai apie susirūpinusias moteriškes) visada gaila visko, kas užsidaro, nors pačios tuo nesinaudoja: kokį nors knygynėlį jos irgi prisimena tik tada, kai patalpos pakeičia veiklos rūšį. Kavinės (tos tetos ją vadina „kavinuke“, tai jų mėgstamas žodis) irgi prireikia tik tada, kai ji užleidžia vietą mobiliųjų telefonų parduotuvei arba greitųjų kreditų bendrovei.
Ir jos visada žino, kad šitą baisią situaciją reikėtų gelbėti svetimais pinigais. Ir jos visada randa priežastį būti nepatenkintos. Nekenčiu jų nuolatinio zyzimo ir skundų dėl to, kad viskas, girdi, matuojama pinigais.
Ei, jautrioji teta? Tau nepatinka matavimas pinigais? Gerai, pradėk nuo savęs. Sumažinkim tavo atlyginimą perpus, o kai pasipiktinsi, mes tau pasakysim, kad „pinigai dar ne viskas“. Mes tau pusę atlyginimo išmokėsim gerumu, kūdikio juoku ir nuoširdžiai ištartu „ačiū“ – tu juk taip vertini visus šiuos dalykus, sakai, jie svarbesni už pinigus. Pradėkim nuo tavęs, teta. Štai tau savo rankų darbo piešinukas, vietoj pinigų. Tesušildo.
Lietuva yra ir taip turi labai daug turtingojo pasaulio atributų – pelno nesiekiančių ir nepasiekiančių verslų. Pilna parduotuvėlių, įstaigėlių, salių, muziejų, knygynėlių ir visokių dalykų, kurie nepagrįsti ekonomine logika, tačiau šiaip taip egzistuoja per visokias subsidijas, nemokamas nuomas, ar todėl, kad jų savininkai per daug pinigų uždirba iš kitur. Ir ačiū Dievui, kad jų yra. Tačiau tai nereiškia, kad kuris nors iš jų turi amžinąją teisę išlikti. Kol gerai, gyvena sau. Kai užsidaro, tai užsidaro, toks gyvenimas.
Pagaliau, seni miestai yra nukloti daugybe sluoksnių to, kas buvo anksčiau, ir ko nebeliko. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje kaip ir kitur, per šimtmečius atsidarinėjo ir užsidarinėjo šimtai ir tūkstančiai verslų, maldos namų, mokslo įstaigų, ligoninių, barų, viešbučių – tai ir vadinama gyvenimu ir natūralia įvykių eiga: šiandien buvo viena, rytoj bus kas nors kita.
Jei ta Užupio vaistinė užsidaro po 150 metų, tereikia pasidžiaugti, kad ji taip ilgai buvo gyva, ir dabar užleis vietą kažkam iš ateities. O tos savanorės paveldo saugotojos ir senųjų mielųjų įstaigų pakasynų raudotojos, tebežiopčiojančios dėl kiekvieno „nederančio“ naujo pastato, ir burbuliuojančios apie tai, ką ir kaip miestas privalėtų saugoti, tegu gal pačios ką nors už savo pinigus ir išlaiko. Bet jos to niekada nepadarys, todėl geriausia būtų, kad tiesiog vieną kartą užsičiauptų.
