Kauniečiai didžiuojasi, kad miestas turi išskirtinę istoriją, kuri siejama su tarpukario laikinosios sostinės laikais. Neatsiejama miestietiško gyvenimo dalimi tada buvo ir lengvo elgesio merginų bei jų klientų gyvenimas.
Vyresni kauniečiai iki šiol žino, kodėl Nemuno gatvė vadinta nuodėmių gatve. Tačiau jaunesni gyventojai apie tai dažnai nėra girdėję.
Ar šiandien Kaune yra išlikusių anuomečio nuodėmingo gyvenimo pėdsakų? O gal verta būtų puoselėti šią pikantišką istorijos dalį?
Apie tai paklausti kauniečiai dviprasmiškai šypsosi. Kiti dalijasi prisiminimų likučiais ir neslepia, jog žinoti daugiau apie vietas, kur tarpukariu Kaune buvo viešnamiai, būtų įdomu.
Turizmo specialistai įsitikinę, kad ši istorija į miestą priviliotų daugiau svečių, ir tai jau bando daryti.
Šiemet Kaune sulaikyta 18 prostitučių ir jų klientų. Policijos pareigūnai teigia, kad plaštakės ir toliau naudojasi senais būdais – savo paslaugas slapčia teikia nuomojamuose butuose.
Praeitį ima pamiršti
Kauno senamiestyje esanti Nemuno gatvė sparčiai keičiasi. Vietoj daugybę metų stovėjusių senų medinių namų išdygo keli nauji pastatai. Statyboms ruošiamas dar vienas iš griuvenų išvaduotas sklypas.
Šios gatvės gyventojai jau ima pamiršti ir išskirtinę jos istoriją. Senbuviai vieningai tvirtina, kad visi yra skaitę 1930 metais žurnalisto Juozo Belecko išleistą ir vėliau perleistą knygą „Nuodėmių gatvė“. Joje aprašyta, kad būtent Nemuno gatvėje tarpukariu veikė daugiausia viešnamių.
„Iš tos knygos ir žinome apie čia vešėjusią tuo metu legalią prostituciją. Tačiau gatvė keičiasi. Gyventojai taip pat. Jaunimas apie šią istorijos pusę nė nežino“, – tvirtino Nemuno gatvės gyventojos Marina ir Elena.
Kita šioje gatvėje gyvenanti senjorė Ona Naudžiuvienė tvirtino, kad vienintelis namas, kuriame kažkada buvo viešnamis, išliko jos namų kaimynystėje.
„Taip, taip, įdomu būtų, jei ir vėl kas panašaus čia veiktų“, – antrino ir vylingai šypsojosi moters sūnus Algis.
Viešnamio sienos nebaugina
Ar tiesa, kad būtent Nemuno gatvės 11-ąjį namą savo knygoje yra aprašęs J.Beleckas.
Dabar namas priklauso dviem šeimininkams.
Viena dalis aptaisyta plytomis, pakeistas stogas. Kita – likusi medinė, nudažyta žaliai su suklypusia pastoge.
Pasibeldus į vienas namo duris, jo šeimininkė Albina Mackeliūnienė svetingai pakvietė į vidų. Moteris teigė, kad žurnalistai kartais ieško likusių palaido gyvenimo pėdsakų, todėl tokie svečiai jai ne naujiena. Moteris pasakojo, kad namo dalį įsigijo prieš 10 metų. „Tada nežinojau, kad tai savitą istoriją turintis pastatas. Tai vėliau išgirdau iš kaimynų. Pačiai tapo labai įdomu, kad apsigyvenau tokiuose kambariuose. Tačiau jokių nemalonių jausmų nei tada, nei dabar nekyla“, – sakė moteris.
Namas beveik nepasikeitė
Iš tos pačios legendinės knygos A.Mackeliūnienė sužinojo, kad tarpukariu Nemuno gatvė buvo grįsta akmenimis. Joje stovėjo daug medinių nedidelių namų su žemais prieangiais.
„Maži kambariai buvo perskirti lentomis ar užuolaidomis. Juose buvo tik lova ir keli kiti baldai. Aplinka ir patalynė nešvari. Tokiuose kambariuose merginos ir priimdavo klientus“, – pasakojo inžinierė A.Mackeliūnienė.
Prieš kaunietei įsigyjant šį namą, jame veikė maisto prekių parduotuvė. Todėl aplinka jau buvo pakeista.
„Bet pas kaimynus ji ilgai buvo tokia, kaip senais laikais. Net senos medinės durys iš tų laikų – žemomis staktomis. Kaimynai iš įpročio, kai užsukdavo pas mane į svečius, eidami pro duris vis pasilenkdavo“, – pasakojo moteris.
Kaimynų namo dalies išorė iki šiol primena pikantiškus laikus – yra atnaujinta, bet nepakeista. Tačiau kaimynams buvusi istorija nerūpi ir jokios blogos ar geros auros savo namuose jie nejaučia.
Linksminosi ir karininkai
Vyresni Nemuno gatvės gyventojai sutartinai tvirtino, kad iki šiol išlikęs dar vienas pastatas, kuriame vokiečių okupacijos metais veikė oficialus viešnamis.
Tai 29-uoju numeriu pažymėtas namas, kuriame dabar įsikūręs Kauno miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius.
„Prisimenu, vyresni žmonės pasakojo, kad jame šeimininkavo moteris. Šeimininkė buvo griežta. Versdavo merginas tikrintis sveikatą“, – pasakojo senamiesčio gyventoja Janina Drulytė.
Ano meto spaudoje rašyta, kad pastate dažniausiai lankydavosi švarūs, tvarkingi vokiečių karininkai. Namuose dirbo kelios dešimtys „plaštakių“. Vokiečiai net buvo paskelbę naujų prostitučių priėmimą.
Tarnautojos fakto drovisi
1919 metais išleistose laikinosiose prostitučių taisyklėse numatyta, kad „kova su prostitutėmis, kaipo socialinio sugedimo aplinkybių padariniu, pavedama Socialinės apsaugos departamentui“.
Socialinės paramos skyriaus darbuotojos, paklaustos, ar žino pastato istoriją, paslaptingai šypsojosi.
„Kažką esame girdėjusios. Jei tai tiesa, situacija pikantiška“, – dviprasmiškai kalbėjo moterys.
Skyriaus vedėja Ana Sudžiuvienė sakė, kad vyresni įstaigos klientai geriau prisimena sovietmetį. Tada name veikė Laivininkystės ligoninė.
„Kai kurie, atėję į kabinetą, sako: vaikeli, tu lavoninėje sėdi“, – pasakojo A.Sudžiuvienė.
Vadina likimo pokštu
Apie tai, kad anksčiau pastate veikė viešnamis, moteris sakė negirdėjusi. Tačiau prisiminė savo senelio pasakojimą apie kitą tarpukario laikais veikusį viešnamį.
„Senelis pasakojo, kad viename V.Putvinskio gatvės name veikė viešnamis. Ten vamzdynai buvo išvedžioti taip, kad kriauklės būtų kiekviename kambaryje. Dabar prisimindama jo žodžius imu galvoti, kad gal mūsų skyriaus pastate tikrai buvo nuodėmių namai. Vamzdynai jame taip pat nuo seno panašiai įrengti“, – svarstė valdininkė.
Kaunietei atrodo, kad jei iš tikrųjų socialinės paramos skyriaus darbuotojams tenka dirbti pastate, kur vykdavo pikantiškos linksmybės, likimas iškrėtė keistą pokštą.
Leido verstis individualiai
Kauno istorijos tyrinėtojas kolekcininkas Jonas Baltkūnas pasakojo, kad 1928 metais Kaune suskaičiuota 30 viešnamių, juose legaliai dirbo 249 moterys.
Spėjama, kad neoficialiai prostitucija vertėsi apie tūkstantis merginų.
Už „partiją“ Nemuno gatvės plaštakės gaudavo 3 litus.
„Legali prostitucija Kaune ėmė nykti 1935 metais. Tada nuspręsta naikinti legalius viešnamius. Nemuno gatvėje policija uždarė 10 viešnamių, kuriuose dirbo 60 moterų“, – remdamasis išlikusia oficialia informacija pasakojo kaunietis.
Nors viešnamiai buvo naikinami, „plaštakėms“ nedrausta užsiimti individualia veikla. Legaliai norėjusios dirbti prostitutės turėjo policijoje palikti pasą, vietoj jo gaudavo knygelę geltonais viršeliais.
Taip pat du kartus per savaitę lengvo elgesio moterys privalėjo tikrintis sveikatą. Jei susirgdavo venerinėmis ligomis, už gydymą mokėdavo savivaldybė.
Viename bute galėjo gyventi ne daugiau kaip 2 merginos. Tokių butų negalėjo būti greta ugdymo įstaigų, namų, kuriuose gyvena nepilnamečiai.
„Ėmus naikinti prostituciją, laisvo elgesio merginos pasklido po miestą. Gyveno nuomojamuose butuose“, – pasakojo kolekcininkas.
Kauną išgarsino byla
J.Baltkūnas prisiminė vieną 1938 metais Kaune vykusią garsią Grišos Glinskio bylą.„Verslininkas skelbėsi, kad uždirba statydamas radijo aparatų antenas. Tačiau ilgainiui pareigūnams jis ėmė kelti įtarimą, nes gyveno prabangiai“, – pasakojo kaunietis.
Bylos metu paaiškėjo, kad tuometinės P.Lukšio gatvės 12 (dabar Šv. Gertrūdos g. 14) namo antrame aukšte jis buvo įrengęs viešnamį. Jame dirbdavo jaunos lietuvės. Klientai buvo turtingi vyrai. „Verslininkas name buvo įrengęs veidrodžių ir elektros signalizacijos sistemą. Taip žinodavo, kas lipa pagrindiniais namo laiptais. Jei eidavo nepažįstami žmonės, klientus merginos išleisdavo į kiemą vedusiais laiptais“, – pasakojo kaunietis.
Tačiau policija jo veiklą susekė, ir G.Glinskis už sąvadavimą gavo 5 metus kalėti sunkiųjų darbų kalėjime.
Šiandien 1898 metais statytas trijų aukštų Šv. Gertrūdos 14-asis namas atrodo mažai pasikeitęs. Kieme išlikę laiptai, kuriais sprukdavo uždraustų malonumų ieškotojai.
Prisiminė gražią kaimynę
Pirmame aukšte veikia du salonai. Viename siūloma užsisakyti paminklų, kitame – išsinuomoti ar pasisiūti vestuvinių suknelių.
Kituose aukštuose gyvena kauniečiai. Vienas namo gyventojas patvirtino, kad viešnamis čia tikrai veikęs.
„Kiek prisimenu, čia ilgai dirbo tokia Petronėlė. Ji palyginti neseniai pasimirė sulaukusi beveik 100 metų. Pastaruoju metu čia nebegyveno. Bet iš tėvų ir savo vaikystės prisiminimų kai ką papasakosiu“, – kalbėjo vyras.
Jis sakė, kad lietuvė moteris buvo įspūdinga, dažnai keisdavo perukus, madingai rengėsi. „Bet aš jos bijojau, man ji buvo panaši į raganą“, – sakė pašnekovas.
Namo gyventojas tvirtino, kad moteris turtingus vyrus priiminėjo ne tik tarpukariu, bet ir vėliau, sovietiniais laikais.
„Matyt, moterų glamonių reikia visais laikais“, – šypsojosi kaunietis.
Prostitutės dirba nuomojamuose butuose
Kęstutis Kasciukevičius, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijų poskyrio specialistas:
„Šiais metais iki rugsėjo 30 dienos už vertimąsi prostitucija ir naudojimąsi mokamomis paslaugomis už seksualius veiksmus surašyta 18 administracinės teisės pažeidimo protokolų. Pernai per tą patį laikotarpį – 10 protokolų.
Kaune nėra viešų vietų, kur, pavyzdžiui, kaip prie Vilniaus geležinkelio stoties, būriuotųsi prostitutės. Kūnais prekiaujantys asmenys paslaugas teikia nuomojamuose butuose.
Apylinkių inspektoriai nuolat stebi įtartinus butus ir juos tikrina. Taip pat kartą per metus rengiama akcija „Plaštakė“. Reidai vyksta visame mieste.
Prostitucija besiverčiantys asmenys nuolat keičia nuomojamus butus, todėl jų „verslo“ vietos nepastovios.
Vieno išskirtinio mikrorajono nėra. Šiais metais daugiausia tokių asmenų sulaikyta Žaliakalnyje.
Už vertimąsi prostitucija ar naudojimąsi tokiomis paslaugomis už pinigus numatyta bauda nuo 300 iki 500 litų. Antrą kartą – 500–1000 litų arba 30 dienų areštas.“
Pikantiškos istorijos drovėtis neverta
Dėja Bytautienė, gidė:
„Drauge su kolege Regina Navickiene esame parengę ekskursiją „Tikra meilė ir nuodėmių gatvė“. Jos metu turistai apsilanko Aleksote, Kauno pilyje ir kitose miesto vietose, kurios susijusios su gražiomis garsių žmonių meilės istorijomis.
Ekskursiją baigiame važiuodami Nemuno gatve. Tada ir pasakojame apie buvusią nuodėmių gatvę.
Parodome kelis iki šiol išlikusius namus, kur buvo viešnamiai.
Tokiose ekskursijose dažniausiai lankosi apie nuodėmių gatvę jau mažai girdėję jauni kauniečiai.
Manau, kad šią pikantišką Kauno istorijos dalį turėtume išnaudoti geriau, labiau apie ją pasakoti ir kauniečiams, ir miesto svečiams.
Kai kam gali atrodyti, kad klestėjusia prostitucija nėra ko didžiuotis.
Tačiau tai tas pats, kas ir su sovietinėmis skulptūromis. Vienus jos erzina, kiti sako, kad istorijos išbraukyti negalima, reikia ją atsiminti.
Esu įsitikinusi, kad pikantiškais faktais žmones galima paskatinti labiau domėtis ir kita miesto praeitimi.“
