Tarsi savižudybių būtų maža, užsimota ir pas mus įteisinti žmogaus numarinimą. Reikia tik luktelėti, kol tauta bus tiek dvasiškai subrendusi ir sutaurėjusi, kad eutanaziją priims kaip visiškai įprastą procedūrą. Panašiai kaip silikoną vietoj smegenų turinčioms manekenėms visai normalu atrodo reklamuoti plastinės chirurgijos kliniką mainais už nuolaidą lizingu įsigyjant naujus krūtų implantus. Gi senieji suplyšo.
Na, bet grįžkime prie esmės. Pradžiai reikėtų prisiminti, kad selekcionuojant žmones eutanazija buvo taikoma nacistinėje Vokietijoje. Štai į ką lygiuojasi pažangioji Europos dalis! Tik gal motyvai šiandien kiek kitokie.
Šaltakraujai pasaulio politikai skaičiuoja, kiek biudžeto lėšų susitaupo lengva ranka anapusybėn pasiuntus kuo daugiau nelaimėlių. Juk dabar milžiniškos sumos išleidžiamos vadinamųjų beviltiškų, vegetuojančių, į komą panirusių (o kartais iš jos netikėtai atsikeliančių) ligonių, sunkios būklės neįgaliųjų gyvybės palaikymui.
Oficialiai įsitvirtinus žmogaus gyvybės atėmimo politikai, įstaigose, kuriose šiaip jau turėtume būti gydomi, o ne žudomi, padaugėtų laisvų vietų mirties pataluose, sumažėtų darbo slaugėms ir atsirastų daugybė kitų privalumų.
Tiesa, Lietuvoje eutanazija su savo įvairiomis atmainomis jau gyvuoja ir neįteisinta, kai kada – ir prieš pačių aukų valią. Daroma viskas, kad valstybei nereikalingi žmonės kuo greičiau pasitrauktų iš to pasaulio, kuriame jiems dar priklauso sveikatos priežiūra, pensijos ar kitokios išmokos.
Yra tokių ligoninių ir slaugos namų, kurie, regis, tik ir veikia tam, kad iš ten šiukštu gyvi negrįžume. Tarp sveikatos apsaugos sistemos biurokratų pasitaiko tokių, kurie visiškai prarado skirtumo tarp žmogaus ir padėvėto daikto pojūtį.
Jie visiškai lengvai, kuo atviriausiai gali klastingų navikų, miglotų diagnozių ir eksperimentinio gydymo nukamuotų ligonių artimiesiems rėžti: kam kankinti auką, save pačius ir, svarbiausia, ligoninės personalą? Yra žmogus – yra problema, nėra žmogaus – nėra problemos. Kruvinojo komunizmo lyderių kredo, pasisavintas iš rašytojo kūrybos.
Pragmatiniai paskaičiavimai – aiškūs. Betgi šiandien mūsų visas gyvenimas ir taip prikimštas skaičių, skaitmenų, ekonominės naudos rodiklių. Išmaniaisiais skaičiuotuvais virtę veikėjai gyvybės, kaip vertybės ir prigimtinės teisės reikalą, arogantiškai nustumia bažnyčiai ir religijai tarsi kokią atgyveną.
Aptiktas lyg per klaidą užsilikęs žmogiškasis faktorius ir tikėjimas stipresne už patį žmogų gamtos galia pašaipiai priskiriamas davatkizmui ir supriešinamas su aklai šlovinamu vakarietišku protu bei technologijų pažanga.
Tik akistatoje su kančia paaiškėja, kad tas visagalio mokslo ir šiuolaikinės medicinos progresas – labai jau ribotas. Vos vegetuojančio ligonio buvimas iš tikrųjų sukelia didelių nepatogumų ir nemalonumų aplinkiniams. Auka ir jos artimieji išgyvena kraupią agoniją, košmarą.
Todėl reikia suprasti ir tuos, kurie eutanaziją nuoširdžiai suvokia kaip pagalbą kenčiančiajam. Pasigailėkite mėsos gabalu virtusio žmogaus, nutraukite jo kančias. Nenoriu būti našta artimiesiems. Kažkur giliai viduje kiekvienas tokių jautrių argumentų turi. Taigi, atskirais atvejais galimybė kankiniui – galbūt jūsų giminaičiui ar draugui – priartinti mirtį prilygtų jo išlaisvinimui. Tačiau – ne žmonijai.
Globaliu požiūriu, eutanazija, deja, yra dar vienas žingsnis link savęs pačių sunaikinimo. Dar vienas instrumentas, padedantis platinti niekinį požiūrį į gyvenimą ir gyvybę, kuris iš esmės prieštarauja natūraliems dėsniams. Jei be kitų įsikišimo gebėtume sukontroliuoti savo pačių atėjimą į šią ašarų pakalnę, tai ir galėtume planuoti sąmoningą išėjimą iš jos. Vis dėlto paprastas mirtingasis tokių galių neturi.
Net ir nepripažįstant šios filosofijos, tenka pripažinti faktą, kad riba tarp noro kitam padėti ir egoizmo – labai trapi, kai kada ir visai išnyksta. Homo sapiens per silpni tuos motyvų virsmus suvaldyti. Juk saiko ir stabdžių žmonės neturi.
Pačios pavojingiausios naujovės ateina per nekaltą prasidėjimą ir iš lėto, neskubėdamos, tačiau nejučia išpampsta iki nepagydomo pūlinio. Užtenka praskinti takelį kokiai nors manipuliacijai, ir čia pat atsiveria platūs keliai piktnaudžiavimui. Tad naivus vylimasis, kad „galima nustatyti apribojimus“ ar „būtų taikoma tik išimtiniais atvejais“, prilygsta neatsargiam nusikaltimui.
Pažvelkime, kuo virto gyvūnų eutanazija. Idėja palengvinti kaukiančio iš skausmo seno keturkojo kančias – sveikintina. Bet šiandien kieno nors komfortas, materialinė gerovė atsiduria aukščiau už nekaltos būtybės egzistenciją ir gerovę.
Vis dažniau į veterinarus kreipiasi žmonės su prašymu užmigdyti visiškai sveikus, jaunus keturkojus. Vien dėl to, kad kalė neveislinių kiemsargių atsivedė per daug, ir veisėjai nebeturi kur jų dėti. Arba kad tas amsintis palydovas išeikvoja per daug šeimininkų laiko ir pinigų. O dar visai neseniai saujelei visai pakaltinamų Lietuvos valdžios mišrūnų buvo kilusi mintis įteisinti galabijimą tų šunų, kurie neturi kilmės dokumentų ir pagal išvaizdą atrodo grėsmingai.
Fone tarpstant tokiam agresyviam, jausmus ir atjautą pametusiam, mąstymui, nesunku nuspėti, jog pagal tą pačią schemą veiktų žmonių eutanazija. Apšilimui – leidimas paankstinti sunkiai sergančių žilagalvių mirtį. Toliau – jaunosios kartos eilė. Šiais metais Belgijos parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį eutanaziją atlikti neribojant paciento amžiaus. Reikia tik jo prašymo ir tėvų sutikimo.
Kol kas Belgija – vienintelė šalis pasaulyje, kur galima pasmerkti myriop ir vaikus. Taip ji pranoko net Europos narkomanų būstinę – Olandiją. Ten leidžiama numarinti dvylikamečius ir vyresnius. Anksčiau ar vėliau tam neatsispirs ir kitos valstybės, iš kurių pavyzdį norime nenorime turėsime imti ir mes.
Kita novatorišku požiūriu grįstos grandies dalis – atsikratymas kūdikiais nebūtinai dėl sveikatos sutrikimų, o vien dėl keistos išvaizdos, odos spalvos ar per didelio hiperaktyvumo. Kadangi mažamečiai kalba nerišliai ar dar visai žodžių nesupina, tai ir gauti specialaus jų sutikimo dėl nužudymo nereikėtų.
Po to jau galima būtų tenkinti kiekvieno nuobodžiaujančio individo kaprizus. Antai praeitais metais eutanazijos išsireikalavo tapatybėje susipainiojęs transseksualas, vardu Nathanas Verhelstas. Mat jis nusivylė lyties keitimo operacijomis – prisiūtas ar prilipdytas penis buvo ne toks, kokio vargšelis troško. Tik įsivaizduokite, kokios psichologinės kančios šį dvikojį buvo užvaldžiusios. Tai – tikra istorija.
Maža to, plastinės grožio chirurgijos, lyties keitimo operacijų ir kitos nelaimingų žmonių išnaudojimo biznio rūšys ir toliau sėkmingai klesti, kai kur skatinamos net valstybiniu lygiu. O čia minimas įvykis belgus tiek įkvėpė, kad eutanazijos atvejų šalyje padaugėjo 25 procentais. Tarp kitko, kaip tik dabar viena belgų pora kovoja už tai, kad abiem vienu metu būtų atlikta eutanazija. Esą vienam be kito senoliams gyventi būtų pernelyg sunku.
Suicidinei ir į mazochizmą linkusiai Lietuvos visuomenei tos kalbos apie niaurią ir iš tikrųjų visiškai neorią mirtį limpa. Tuo labiau, kad čia – stiprus savižudybių, vėžio ir depresijos kultas. Antai su kokiu pasimėgavimu žiniasklaida paleidžia naujienas apie tragiškas žūtis ir mirtinas ligas ir kaip tos žinios žmones sujaudina iki virpulio. Su kokiu apetitu net čepsėdami jas piliečiai aptarinėja! O dar pakrutantiems pensininkams didžiausias malonumas save pradėti laidoti gyvus. Aplinkinių piktdžiuga nulieja tuos, kuriuose rusena šviesesnio, sveiko gyvenimo ir elegantiškos senatvės viltis.
Nieko nuostabaus, kad prie slogučio prisirišusiems ir aptingusiems šios planetos gyventojams artimesnis gvildenti gyvybės nutraukimo, nei jos puoselėjimo klausimas. Tik ar skubėti į jį atsakyti vienareikšmiškai? Nes vieną kartą spustelėjus, posūkio atgal nebebus.
