Per šiuos metus Ukraina tapo ne tik labai svarbia šalimi Rytų Europoje, bet ir dėl ypatingo Rusijos požiūrio į šią šalį, svarbiu veiksniu pasaulio politikoje, todėl dėmesys: tiek Rytuose, tiek Vakaruose parlamento rinkimams Ukrainoje yra suprantamas. O rinkimams artėjant netrūksta spėliojimų, ką naujo jie gali duoti Ukrainos ir pasaulio likimui.
Kodėl šaukiami neeiliniai parlamento rinkimai?
Neeiliniai parlamento (Verhovnaja Rada) rinkimai Ukrainoje vyksta ne pirma kartą. 2007 m. jie paskelbti parlamentui padirėjus tik metus, nes šalyje, kurią tuo metu valdė prezidentas Viktoras Juščenko buvo kilusi politinė krizė tarp prezidento ir premjero Viktoro Janukovyčiaus.
Pastarojo šalininkai turėjo daugumą Verhovna Rada, kurią gavo nepaisant to, kad 2006 m. kovo mėnesio rinkimai įvyko, praėjus tik šiek tiek daugiau, nei metams po Oranžinės revoliucijos, iškėlusios į aukščiausią valdžią provakarietiškų pažiūrų V.Juščenko, o siejamą glaudžiais ryšiais su Maskva premjerą V.Janukovyčių ir jo šalininkus, apkaltinus šių rinkimų falsifikacija.
Po Oranžinės revoliucijos prezidento partija Mūsų Ukraina tikėjosi laimėti daugumą ir parlamente, bet abu kartus tiek 2006 metų, tiek 2007 m. ji rinkimus pralaimėjo V.Janukovyčiaus Regionų partijai. Be to, per abu šiuos rinkimus antrąją vietą gavo ne prezidento partija, o buvusi V.Juščenkos bendražygė, vėliau tapusi negailestinga oponente, Julija Tymošenko su partija Batkyvščina.
Taigi, prezidentui, kuris 2007 m. ėmėsi iniciatyvos skelbti neeilinius rinkimus, visa tai neišėjo ne į naudą. Kaip bus per 2014 m. neeilinius rinkimus, kurie tam tikra prasme irgi yra prezidento iniciatyva?
Oficialiai yra skelbiama, kad pagrindinė šių, neeilinių 2014 m. rinkimų priežastis yra siekis įvykdyti Maidano reikalavimus, pakeičiant (permontuojant, kaip raginta Maidane) visą šalies valdžią. Tai yra tiesa.
O už tai, kad šalyje neliktų korumpuotos V.Janukovyčiaus valdžios ir su šiuo režimu siejamos Regionų partijos bei Komunistų partijos, kad Ukraina nebūtų tempiama į Rusijos politikos glėbį, dar padėjo galvas ir Dangiškoji šimtinė Maidane, o vėliau keli tūkstančiai žmonių Rusijos bei jos remiamų separatistų sukeltame kariniame kare. Tai pabrėžia ir prezidentas Petro Porošenko.
Čia pat priduriama, kad labai svarbu, jog į parlamentą ateitų nauji žmonės, Ukrainos patriotai, kurie galėtų nubrėžti nekintantį šalies vystymosi kursą: su aiškia orientacija į Vakarus, stipria kariuomene, stabilia ekonomika, be oligarchų ir be korupcijos.
Ir vis dėlto, nepaisant šių labai gražių ir svarbių Ukrainai politikos tikslų, reikia pažymėti, kad skelbiant neeilinius rinkimus yra ir keletas šalutinių politinių tikslų, labai svarbių prezidento komandai ir kitoms demokratinėms jėgoms, palaikančioms Maidano politikos kursą, kuris dabar daugiausia siejamas su P.Porošenko vardu, nors pirmomis Maidano dienomis P.Porošenko nebuvo tarp protesto akcijų lyderių.
Koks yra prezidento P. Porošenkos interesas?
Nepaisant milžiniško palaikymo šalyje, P.Porošenko parlamente neturėjo savo politinės jėgos. Jis laikėsi ant trijų Maidano partijų ir jų lyderių susitarimo.
Jį sudarė J.Tymošenkos vadovaujama partija Batkyvščina, Vitalijaus Kličko partija UDAR ir Oleho Tiahniboko vadovaujama partija Svoboda. Bet nuo tada, kai buvo sudarytas šis susitarimas, daug kas pasikeitė. Įskaitant kai kurių partijų reitingus, vidine sudėtį ir lyderius, todėl prezidentui P. Porošenkai svarbu užsitikrinti savo atramą parlamente.
Nors pats prezidentas P.Porošenko, žinoma, jokiuose parlamento rinkimuose negali dalyvauti, o prezidento ir parlamento valdžia Ukrainoje pagal Konstituciją atskirta nemažiau, nei kitose Europos šalyse, vis dėlto šiuose rinkimuose į Verhovnaja Rada dalyvauja P.Porošenko vadovaujamas rinkimų blokas. Jam sociologai žada didelę sėkmę. Visuomenės apklausų duomenys rodo, kad šis blokas galėtų gauti virš 30 proc. balsų. Beje, įdomu yra tai, kad kai kurių apžvalgininkų nuomone, tai yra mažai. Jie tokius rezultatus nelaikytų sėkme Ukrainai. Tarsi užmirštų, kad valstybėje, kuri įprato būti valdoma autoritarines galias turinčio prezidento, galimybė valstybės vadovui turėti , pavyzdžiui, daugiau nei pusę parlamento, valdomo iš Prezidentūros, būtų labai didžiulis demokratinis iššūkis tiek pačiam P.Porošenko, tiek ir Ukrainai.
Juo labiau, kai kalbame apie prezidentą, kuris, vis dėlto, yra oligarchas. Tai būtų didelis iššūkis net ir tokiam šalies vadovui , kuris teigia, kad oligarchas yra tik tas, kuris valstybę sunkia savo verslo interesams, o jis buvo tik turtingas žmogus. Iššūkis net ir žmogui, rodančiam daug gražių patriotinių iniciatyvų, demonstruojančiam labai aiškų norą suartėti su Vakarų pasauliu, kuo toliau nuo imperinės Rusijos įtakos.
Bet gi tokį pat siekį rodo ir kitos demokratinės jėgos Ukrainoje. Todėl jų laimėjimas rinkimuose būtų nemažesnė sėkmė Ukrainai, negu prezidento P.Porošenko rinkimų bloko. Tačiau minėtoms partijos šie rinkimai bus labai dideliu išbandymu.
Juk šios partijos patyrė nemaža vidinių sukrėtimų, o viena jų: nacionalistinė partija Svoboda netgi, kaip dabar rodo apklausos, turi mažai galimybių šansų perkopti 5 proc. barjerą. Ją palaiko 4 proc. rinkėjų. Bet į parlamentą per mažoritarines apygardas tikrai gali patekti kai kurie šios partijos populiarūs lyderiai tokie, kaip O.Tiahnibokas.
Partija UDAR po prezidento rinkimų tapo panašia į prezidento P.Porošenko satelitą. Šios partijos lyderis V.Klyčko, laikytas Maidano metu vienu iš realiausių kandidatų į prezidento kėdę, vėliau to atsisakė, pasirinkdamas verčiau paukštį rankoje, nei briedį girioje.
Jis sudarė su žiniasklaidos magnatu P.Porošenko susitarimą, paremdamas jį, kaip kandidatą į prezidentus, mainais už šio paramą, taip pat ir žiniasklaidoje, į Kijevo vadovus. Šis aljansas abiems politikams atnešė sėkmę.
Partijos UDAR politikai buvo įdarbinti Prezidento administracijoje ir visada palaikydavo prezidento iniciatyvas parlamente. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, P.Porošenko tokio palaikymo nepakako. Jis panoro turėti savo rinkimų bloką, į kurį įėjo ir ištirpo V.Klyčko partija UDAR.
O partija Batkyvščina skilo. Bet dabartiniuose rinkimuose sėkme gali lydėti tiek tai, kas liko iš šios partijos, kur, beje, savo populiarumą stipriai praradusi J.Tymošenko, gudriai atidavė pirmąją vietą populiariai Ukrainoje karo lakūnei Nadeždai Savčenko, suimtai ir išvežtai į Rusiją, tiek įtakingi buvę šios partijos politikai, Batkyvščina veidas, suformuotas jį tuo metu, kai J.Tymošenko sėdėjo kalėjime. Jie sukūrė politinę jėgą: Liaudies frontas.
Iniciatoriais tapo dešinioji ir kairioji J.Tymošenko ranka partijoje Batkyvščina: premjeras Arsenijus Jaceniukas ir parlamento pirmininkas Aleksandras Turčinovas. Abu jie ir kai kurie kiti politikai, Verhovnaja Rada nariai, dabar perėję į Liaudies frontą pastaruoju metu rodė vis labiau nepriklausomą poziciją prezidento iniciatyvų atžvilgiu.
Tai ir galėjo pastūmėti P.Porošenką sukurti savo rinkimų bloką ir tapti vienu iš akyviausių neeilinių parlamento rinkimų Ukrainoje šalininkų.
Kas galėtų būti P. Porošenko rinkimų bloko partneriai ir opozicija?
Nepaisant šių prieštaravimų, vis dėlto, akivaizdu, kad realiausiais P.Porošenko rinkimų bloko partneriais būsimajame parlamente turėtų būti Liaudies frontas. Nors ši politinė jėga buvo suformuota prieš pat rinkimus ir daug kas laikė tai didžiule kliūtimi patraukti į save rinkėjų dėmesį, vis dėlto pastaruoju metu šios partijos populiarumas ėmė augti ir sunku pasakyti, kaip atrodys parlamento rinkimų dieną.
Dabar apklausų duomenys rodo, kad Liaudies frontas turėtų gauti trečia rezultatą rinkimuose po radikalo Oleho Liaško vadovaujamos partijos. Iš tų Ukrainos piliečių, kurie jau apsisprendė už ką balsuoti, Liaudies frontas pagal apklausas turėtų gauti apie 9 proc. balsų. Bet apie pusė ukrainiečių dar neapsisprendė už ką balsuoti.
J.Tymošenko partija, net ir stipriai politiškai nukraujavusi, irgi turėtų į parlamentą pakliūti. Jai prognozuojama 5,4 proc. balsų.
Visi žino, kad J.Tymošenko ir P.Porošenko pasižymi asmeniniu priešiškumu vienas kitam, bet J.Tymošenko partijos sąraše yra nemaža žinomų buvusių šios partijos senbuvių, kurie, jeigu pakliūtų į parlamentą, greičiausiai irgi gali palaikyti tamprius santykius su kitų demokratinių jėgų atstovais, arba kreipdami savo partiją link bendradarbiavimo su P.Porošenko rinkimų bloku ir Liaudies frontu, arba gal net po rinkimų šią partiją palikdami. Suvokdami savo realias galimybes, trijų Maidano politinių lyderių partijų atstovai daug atsargiau vertino neeilinių parlamento rinkimų būtinybę, nei P. Porošenko. Jie matė, kad ir dabar parlamente, kuriame, tiesa, buvo ir Regionų bei komunistų partijos atstovai, dauguma sprendimų nulemdavo demokratinių jėgų ir juos palaikančių, Regionų partiją palikusių ir įvairias frakcijas sukūrusių atstovų balsai.
Bet viešai protestuoti prieš P.Porošenko skelbiamą siekį surengti neeilinius rinkimus demokratinių jėgų politikai nedrįso. Tai galėjo būti pateikta jiems oponuojančių, kaip bandymas eiti prieš Maidano valią, nepagarba aukoms, kas reikštų labai didelį smūgį.
Be to, buvo ir dar vienas, bendras interesas, apjungęs P.Porošenko ir demokratinių jėgų politikus apsispręsti rengti neeilinius rinkimus. Ir būtinai dabar. Iki žiemos. Nėra aišku, kaip žiema bei karo našta šalies biudžetui paveiks Ukrainos žmonių nuotaikas ne tik tuose Rytų Ukrainos regionuose, kurie nepalaikė iki šiol separatistų, bet ir centrinėje bei vakarinėje Ukrainoje.
Tokie iššūkiai gali visuomenę tik radikalizuoti. O tai gali reikšti elektorato judėjimą link tokių darinių, kaip O.Liaško blokas vakarinėje ir centrinėje Ukrainoje, ir Regionų partijos ar jos pakaitalo šalies rytuose ir pietuose.
Dabar šiuose rinkimuose Regionų partija nedalyvauja, nors kai kurie jų atstovai įsiterpę į kitų politinių darinių sąrašus, tokius, kaip „Stipri Ukraina“ ir „Opozicinis blokas“. Bet, jeigu rinkimai būtų vykę po žiemos, kas žino gal Regionų partija atsikratytų tokio mimikriją, prisitaikymą prie dabartinės realybės primenančio pavidalo ir jau savo vardu, be jokios priedangos parlamento rinkimuose dalyvautų.
Visa tai irgi buvo svarbi priežastis, nulėmusi šalies demokratinių jėgų nesipriešinimą neeiliniams rinkimams. Nors jų surengimą, neperėmus teritorijų Donbase ir dalies sienos kontrolės su Rusija, nedraugiškos Ukrainai jėgos gali interpretuoti, kaip de fakto pripažinimą šių teritorijų atskirumo nuo likusios Ukrainos.
Šią priežastį irgi buvo įvardinę kai kurių demokratinių jėgų politikai, kaip abejones, ar verta rengti dabar neeilinius parlamento rinkimus. Juk toje Donecko ir Luhansko sričių dalyje, kurią kontroliuoja separatistai, šie rinkimai nevyks. Kita vertus, jeigu ten jie įvyktų, greičiausiai gyventojai paramą reikštų „Stipriai Ukrainai“ ir „Opoziciniam blokui“. „Stipri Ukraina“, vadovaujama Serhejaus Tygipko ir šiuose rinkimuos turėtų peršokti rinkimų barjerą. Apklausos rodo, kad ji turėtų gauti netoli 7 proc. balsų. „Opozicinis blokas“, kuriame yra ir V. Janukovyčiaus Vyriausybės ministrų, kitų politikų, oligarchų turėjusių tamprias sąsajas su Regionų partija ar jų statytinių, dabar ant ribos pakliūti į parlamentą.
Nuo jų sėkmės daug priklausys, kokio stiprumo naujame parlamente, žvelgiant į partijų rezultatus, bus opozicinės jėgos naujai daugumai. Aišku, nemaža šių dviejų politinių jėgų politikų, valdančių didelius pinigus, tikisi pakliūti į Verhovna Rada per mažoritarines apygardas šalies rytuose ir pietuose.
Naujosios daugumos partneriu yra prognozuojamas O.Liaško rinkimų blokas. Jau apsisprendusių ukrainiečių apklausos rodo, kad už jį pasirengę balsuoti apie 13 proc. rinkėjų.
Bet tai būtų nelabai džiugi partnerystė kitoms demokratinėms jėgoms. O.Liaško yra populistas ir daug labiau neprognozuojamas parneris, nei, pavyzdžiui, O.Tiahnibokas ir jo partija Svoboda, nepaisant tam tikrų nepagarbių pareiškimų kai kurių tautinių mažumų atžvilgiu, išsakytų šios partijos lyderių lūpomis kai ši partija dar tik skynėsi kelią į valdžią. Tai visą laiką buvo tam tikras partijos Svoboda Achilo kulnas, nors jos lyderis tapo labai svarbia politine jėga trijų Maidano partijų aljanse.
Ar gali tapti tokiu O.Liaško yra neaišku, bet šios partijos sąraše galima rasti tiek įvairios pakraipos asmenų, įskaitant oligarchų statytinių, kad jos tolesnį elgesį parlamente sunku būtų prognozuoti. Be to, jau šiandien A.Liaško nedraugiškoje Ukrainai žiniasklaidoje, visų pirma Rusijoje yra lyginamas su Dešiniojo sektoriaus lyderiu O.Jarošu, kurio politinė jėga neturi jokių šansų šiuose rinkimuose.
Todėl rastas naujas asmuo, kuriuo gąsdinama, kalbant apie nacionalizmo ir radikalizmo pavojų Ukrainoje. Jeigu jis gautų kokią nors rimtą kėdę naujoje parlamento daugumoje ar Vyriausybėje, galima spėti, kad tai būtų naujos valdžios Achilo kulnas.
Todėl labai svarbu ne tik tai, kiek per šiuos rinkimus gaus O. Liaško rinkimų blokas, bet ir tai, ar į parlamentą pavyks patekti kitoms demokratinėms jėgoms: buvusio gynybos ministro prezidento V. Juščenkos laikais Anatolijau Hrycenko partijai „Pilietinė pozicija“ ir Lvovo mero Andrejaus Sadovojaus jėgai „Tarpusavio pagalba“.
A.Sadovojaus partiją palaiko dabar apie 5,4 proc., o A.Hrycenkos partiją – 4,6 proc. Jeigu dar įvyktų netikėtumas ir į parlamentą patektų ir partija „Svoboda“, tai galėtų stipriai sumažinti galimą neprognozuojamo O.Liaško bloko įtaką šalies politikoje.
Greta oligarchai ir Maidano visuomenininkai bei karo herojai
Visa tai, kas anksčiau buvo išvardinta, remiasi aritmetiniais apskaičiavimais, žvelgiant į įtakingiausių šių dienų Ukrainos politinių jėgų reitingus. Bet Ukraina, deja, per šiuos metus ne taip toli pajudėjo nuo oligarchų ir kitų turtingų verslininkų valdomos valstybės. Ir tai liudija ne vienos partijos sąrašai. O, kaip žinia, tokie žmonės, bent iki šiol Ukrainoje neretai valstybės politiką kreipė ta linkme, kur slypi jų verslo interesai.
Vieni oligarchai dalyvauja rinkimuose patys, kaip, pavyzdžiui, buvęs prezidento V.Janukovyčiaus prezidento administracijos vadovas Serhejus Levočkinas, kiti, kaip, pavyzdžiui, Renatas Achmetovas delegavo į šių partijų sąrašus savo atstovus. Abiejų šių oligarchų įtaka ir dalyvavimas ypač yra jaučiamas „ Opoziciniame bloke“.
Manoma, kad ir kai kurių demokratinių jėgų sąrašuose yra oligarchų statytinių. Pavyzdžiui, kad ir to paties S.Levočkino. Arba kito oligarcho: Ihorio Kolomoiskio. Jis visų pirma domisi galima įtaka demokratinėms jėgoms ir tiems jų politikams, kurie nėra pernelyg tampriai susieti su prezidentu P. Porošenko. Gali būti, kad po rinkimų matysime šių dviejų įtakos centrų kovą.
Jeigu, aišku, šie du įtakingiausi Ukrainoje žmonės neras sąlyčio taškų. Kitas klausimas, jeigu tie sąlyčio taškai būtų rasti, ar tai nevestų prie Ukrainos, kur oligarcho R.Achmetovo vaidmenį perimtų I.Kolomoiskis.
Visų partijų sąrašuose yra turtingų verslininkų. Kovojantys prieš korupciją Ukrainos visuomenininkai teigia, kad šalies politikoje ir toliau klesti praktika, kai sąrašuose vietą turtingi verslininkai tiesiog nusiperka. Deja, tai ir šiandien tebėra Ukrainos politikos rykštė, bet yra sakančių, kad tai mažesni blogis, nei oligarchai politikoje.
Kita vertus, yra ir visiškai naujas reiškinys, kuris šiuose rinkimuose pasireiškia daug stipriau, nei kada nors iki šiol ir kas iš dalies primena Sąjūdžio laikų Lietuvą. Ne vieno rinkimų bloko sudėtyje yra daug Maidano visuomenininkų, žurnalistų, karo Donbase herojų. Tai yra patys populiariausi šiandien Ukrainoje žmonės. Gal net populiaresni už dauguma įtakingiausių partijų, todėl šios juos labai stengėsi įtraukti į savo sąrašus.
Suprantama, kad tokių visuomenininkų, juo labiau karo Donbase herojų beveik nėra Opozicinio bloko ir Stiprios Ukrainos sąrašuose, bet jų daug visų demokratinių partijų sąrašuose. Kai kurie iš jų net pareiškė, kad po rinkimų gali sudaryti savo, pavyzdžiui, laisvų žurnalistų, visuomenininkų frakcijas ir nenori dalyvauti politikos žaidimuose.
Tokiame požiūryje į politiką yra ir stiprioji ir silpnoji pusė. Viena vertus, net ir po sėkmingų demokratinėms jėgoms rinkimų nėra garantijos, kad visuomenininkai, žurnalistai kada nors nepasipiktins valdančiųjų veiksmais ir nuo šių frakcijų neatskils, taip jų svorį parlamente sumažindami.
Aišku, tokiu atveju jie greičiausiai ir būtų tas antrojo Maidano balsas parlamente, kuriuo gąsdinama, kaip galimu nestabilumo veiksniu po šių rinkimų ir, kuo, teigiama, pasinaudotų nedraugiškos Ukrainai jėgos.
Kita vertus, jeigu šie visuomenininkai netaps eiliniais politikos varžteliais ir nesutiks daryti kompromisus su sąžine dėl aukso trupinio ar politinių lyderių palankumo, bet veiks bendrame politikos lauke , jie gali tapti svarbiu veiksniu, stumiančiu vis dar korumpuotą ir oligarchinę Ukrainą link skaidresnio, atsakingesnio piliečiams šalies valdymo. O kadangi dauguma iš jų palaiko ir provakarietišką Ukrainos geopolitinį kursą, tai jie gali tapti svarbiu veiksniu, suartinant šią šalį su demokratine Europa.
Tokiu atveju, šių žmonių sėkmė parlamento rinkimuose būtų visos Ukrainos sėkmė. Jie galėtų būti ir pilietinės valdžios kontrolės iniciatoriai, dėdami pastangas sukurti tam būtinas pilietines institucijas už parlamento sienų ir stūmėjai link demokratinių reformų. Bet, kad suprasti, ar tai gali įvykti dabar, reikia žiūrėti taip pat ir į labai konkrečias pavardes, ne tik į rinkimų sąrašus, kas pateks į parlamentą po rinkimų.
Bet kuriuo atveju reikia pasakyti, kad per šiuos rinkimus Ukraina žengia labai svarbų žingsnį savo gyvenime ir todėl visai suprantamas dėmesys šiems rinkimams ne tik Ukrainoje. Jie svarbūs ir Lietuvai. Demokratinė, provakarietiška, stipri Ukraina, galinti stabdyti agresyvią Kremliaus imperinę politiką, būtų ir mūsų šalies saugumo garantu.
