Ligoniams būtų mokama ne 40 proc. jų vidutinio darbo užmokesčio (VDU), bet 80 procentų. Tiesa, iki krizės 85 proc. VDU siekęs šios pašalpos dydis dar nebūtų visiškai atkurtas, bet Seime pasigirdo ir siūlymų pridėti trūkstamus 5 procentus.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė A.Pabedinskienė pažadėjo, kad ateityje bus galima mokėti ir 100 proc. VDU dydžio ligos pašalpas, tik tiksliau nenurodė, kada ateis tokie laikai.
Žinoma, jei šie valdžios planai atitinka realias valstybės galimybes, net opozicijai nebūtų lengva prieštarauti.
Skaičiuojama, kad „Sodrai“ šis pakeitimas kitąmet kainuos 115,4 mln. litų. Jos skolos nepaliaujamai auga ir jau viršijo 11 mlrd. 700 mln. litų. Todėl kyla klausimas, ar protinga „Sodrai“, be 180 mln. litų, kurių prireiks sumažintoms pensijoms kompensuoti, dar užkrauti šimtamilijoninį įpareigojimą mokėti didesnes ligos pašalpas.
Viena vertus, būtų racionalu kiek įmanoma stabdyti tolesnį „Sodros“ skolų augimą. Bet, kita vertus, būtina atsižvelgti ir į visuomenės lūkesčius. Juk dešiniųjų Vyriausybė socialines išmokas nurėžė guosdama žmones, kad tai tik laikina, krizei suvaldyti skirta priemonė.
Krizė lyg ir baigėsi, nors kai kurie ekonomistai pranašauja, kad artėja nauja jos banga. Vadinasi, kairiesiems, žadėjusiems žmonėms grąžinti tai, ką atėmė dešinieji, politiškai dabar nėra kaip išsižadėti savo įsipareigojimų.
Juolab šįmet „Sodra“ surenka netgi kiek daugiau pajamų, nei buvo planuota, – iki rugsėjo mėnesio planas viršytas 170 mln. litų.
Matyt, tai ir skatina valdžią ryžtis kitais metais dosniau kratyti skylėtą „Sodros“ biudžetą – jis planuojamas maždaug 400 mln. litų mažiau deficitinis nei šįmet, nors pajamų trūkumas dar sieks 600 mln. litų.
Tačiau ligos pašalpų dydžio atkūrimas kelia abejonių ne tik dėl „Sodros“ finansinių galimybių. Darbdaviai baiminasi, kad tai gali paskatinti darbuotojus dažniau simuliuoti ligą.
Kad tokios baimės nėra išsigalvotos, patvirtina faktai. Kaimiškuose rajonuose įsikūrusių įmonių vadovai seniai pastebėjo keistą dėsningumą: darbuotojai ima daug dažniau sirgti atėjus sezoninių lauko darbų metui.
Logiškai sunku paaiškinti, kodėl ūkelius turinčius darbuotojus dažniau ligos pakerta ne atėjus gripo epidemijai, o per sėją ar bulviakasį.
Pastebėta ir daugiau keistenybių – grybų ir uogų turtingose vietovėse žmonės staiga pasiligoja, kai uždera geras šių miško turtų derlius. Anksčiau, kai kaimuose būdavo laikoma daugiau gyvulių, ligų protrūkis sutapdavo su šienapjūte. Sumažėjus galvijų, ir ligos rečiau šienauja.
Visiems aiškios tikrosios šių tariamų epidemijų priežastys – kai kurie gydytojai per pažintis ar už kyšius lengva ranka išrašo laikinojo nedarbingumo pažymėjimus sumaniusiems darbdavio ir „Sodros“ sąskaita pailsėti ar savo ūkelyje padirbėti asmenims.
Sukėlusius įtarimų pasiligojusius asmenis gali išsikviesti gydytojų konsultacinės komisijos. Kasmet tokių kvietimų sulaukia per 40 tūkst. laikinai nedarbingų asmenų. Tuomet įvyksta kone stebuklas – net daugiau kaip pusė iškviestųjų akimoju pagyja ir tampa vėl darbingi.
Tai rimtas signalas, kad simuliuojančių ligą žmonių dar labai daug ir jiems pavyksta rasti nesąžiningų medikų.
Kai 2009 metais „Sodros“ nedarbingumo nuo trečios iki septintos ligos dienos išmokos buvo nurėžtos iki 40 proc. VDU, sumažėjo ir sergančiųjų ilgiau nei dvi dienas, kurių uždarbį 80 proc. VDU dydžio pašalpomis kompensuoja pats darbdavys.
Bet ar dėl to reikia atsisakyti planų atkurti ikikrizinį nedarbingumo pašalpų lygį? Juk tuomet tektų pripažinti, kad valstybė, nesugebėdama susidoroti su apsimetėlių ligonių srautu, baudžia ir visus iš tiesų pasiligojusius asmenis.
Profesinės sąjungos jau seniai 40 proc. VDU dydžio ligos pašalpas vadina elgetiškomis ir reikalauja jas didinti. Gausu ir pavyzdžių, kai susirgę žmonės vis viena eina į darbą, nes nenori patirti finansinių nuostolių.
Gripo ar kitokių epidemijų atvejais tai kelia grėsmę, kad darbuotojus gali masiškai pakirsti liga, o dirbantis susirgęs žmogus rizikuoja dar labiau pasiligoti.
Taigi atkuriant ikikrizinį išmokų lygį būtina griežtinti kovą su apsimetėliais ligoniais ir jiems padedančiais nesąžiningais medikais. Gal ir neįmanoma visiškai išgyvendinti piktnaudžiavimo ligos pažymomis, bet tokių atvejų skaičių realu smarkiai sumažinti.
Jau vien sugriežtinus gydytojų atsakomybę už nepagrįstai išrašytus nedarbingumo pažymėjimus juos būtų sunkiau sugundyti tokiems neteisėtiems veiksmams.
Aišku, nėra lengva įrodyti, kad medikas suklastojo ligą, ypač jei jį norės pridengti kolegos. Tačiau pati grėsmė sulaukti bausmės, sukurta efektyvi patikros sistema, kuri verstų gydytojus pagrįsti savo sprendimus visais įtartinais atvejais, galėtų būti rimta drausminimo priemonė.
Tuo reikėjo jau seniai pasirūpinti nė nelaukiant ligos išmokų atkūrimo.
