Policijos, savivaldybės ir įvairių tarnybų atstovai priversti gaišti laiką tikrindami ir gausybę nepagrįstų skundų. Kartais net tenka aiškintis, ar virš miesto skraidantys lėktuvai nepurškia pasąmonę veikiančiomis nanodalelėmis prisodrinto tirpalo, „tirti“ skundus dėl elektrą ar šilumą nuotoliniu būdu vagiančių nenaudėlių.
Šių skundų autoriai, gavę atsakymą, jog reikalavimas išsiaiškinti, kodėl Kauno gatvėse prikrito daug lapų, ir nubausti kaltininkus yra nepagrįstas, neatlyžta. Su užsidegimu įsivaizduojamos teisybės jie ieško rašydami laiškus prezidentei, Seimo kontrolieriams ir parlamentarams.
Šie dažniausiai nesiima vertinti skunde nurodomo faktų tikrumo ir skundiko „kūrinį“ su rezoliucija „Ištirti“ persiunčia į Kauną.
Narkotikų fabriko neranda
„Policija – ta įstaiga, kuri gauna pačių įvairiausių gyventojų skundų. Net ir sulaukę akivaizdžiai keisto pranešimo, informaciją pareigūnai vis tiek privalo tikrinti“, – „Laikinajai sostinei“ sakė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Kęstutis Kasciukevičius.
Štai buvusi policijos pareigūnė puikiai žinoma ne tik Kauno kriminalistams. Jos skundus apie daugiabutyje visą parą neva veikiantį narkotikų fabriką gavo visos teisėsaugos institucijos, taip pat Seimas ir prezidentūra.
„Policijos pareigūnai su narkomafijos nariais vieną laiptinę pavertė tikru narkotikų fabriku. Jam vadovauja cecho įkūrėjas, kuris įjungia kirtiklį savo vonioje, įsijungia centrifūgos. Sudreba sienos, kliokia karštas vanduo vamzdynu, chemikalų smarvė, panašu, kad gyveni malūnsparnių remonto gamykloje ir viskas puiku, nes aibę variklių agregatų suka niekieno elektra. Viskas sustyguota ir sutvarkyta tik varyti amfetaminą dieną ir naktį“, – rašoma Kauno pakraštyje gyvenančios moters skunde.
Skųsti kaimynus moteris pradėjo beveik prieš dešimtmetį. Iš pradžių ji skundais atakavo vietos nuovadą. Tačiau kaimynų butą ne vieną kartą tikrinę pareigūnai jokio narkotikų fabriko neaptiko.
Pradėjo ikiteisminį tyrimą
Tada įstatymus neblogai išmananti buvusi teisėsaugininkė skundais užvertė Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą. Nesulaukusi jos fantazijas tenkinančio rezultato, atkakli moteris pasirinko kitą pareigūnų laiko gaišinimo taktiką.
„Ji vykdavo į kitas apskritis, kur jos nepažinojo, vietos pareigūnams pasakodavo apie neva jos daugiabutyje veikiantį narkotikų fabriką. Šie „informaciją“ perduodavo mums, neretai stebėdavosi, kad vietos policija nežino apie tokio masto narkotikų gamybą. Pastaruoju metu ji susirado „bendražygę“, ši savo vardu skleidžia pramanus apie daugiabutyje gaminamus narkotikus“, – pasakojo pareigūnai.
Tačiau beveik dešimtmetį trunkančiam moters siautėjimui, regis, ateina galas. Nesiliaujantys skundai ir net grasinimai perpildė narkotikų gamyba kaltinamų kaimynų kantrybės taurę, šie kreipėsi į policiją, dėl šmeižto buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Skaičiuoja vištas, karvelius
Kauno valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojas Petras Tarvydas taip pat sakė, kad tikrinami visi, net ir nemažų abejonių dėl pagrįstumo keliantys anoniminiai pranešimai.
Pasak P.Tarvydo, pasitaiko atvejų, kai žmonės skundžia kaimynus, esą šie nešeria ir badu marina savo šunis, o pastarieji staugia iš bado. Susipykus kaimynams Maisto ir veterinarijos tarnybai kartais tenka imtis ir keistos misijos – suskaičiuoti, kiek karvelių skrajoja danguje, kiek jų sutūpę burkuoja balandinėje.
„Kaimynė skundžiasi, jog gretimame name įrengtoje balandinėje laikoma daugiau nei leidžiama karvelių. Reikės važiuoti į vietą ir skaičiuoti paukščius. Panašių atvejų yra buvę ir anksčiau, teko skaičiuoti ir mieste laikomas vištas“, – sakė P.Tarvydas.
Dėl visko kaltina valdžią
Kauniečiai tradiciškai daugiausia skundų adresuoja Kauno savivaldybei. Pasitaiko atvejų, kai žmonės nesuvokia, kokias funkcijas atlieka miesto valdžia, reikalauja išspręsti globalias, šalies lygio problemas.
„Dažniausiai minimi duobėti keliai, didelės šildymo kainos ar apgailėtinos būklės socialiniai būstai. Egzistuoja ir tokia kategorija gyventojų, kuriems skundų rašymas tapo savotišku gyvenimo būdu. Nors jų keliamos problemos ir galimi jų sprendimo būdai išaiškinti ne vieną dešimtį kartų, skunde pakeitę vieną ar kitą sakinį, jie vis tiek kreipiasi į savivaldybę“, – sakė Asmenų aptarnavimo skyriaus vedėja Genovaitė Bivainienė.
Valdininkė konstatavo liūdną faktą: tarp kauniečių iki šiol gajus sovietmečio palikimas, įsitikinimas, kad visas problemas turi išspręsti valdžia. Užuot patys tvarkę savo aplinką, žmonės piktinasi valdininkais dėl gatvėse prikritusių lapų ar netvarkos daugiabučių namų laiptinėse.
Merui skundėsi ir kaliniai
Etatiniais vadinamus skundų rašytojus savivaldybės darbuotojai žino labai gerai, kaip ir problemas, dėl kurių šie gyventojai kreipiasi į valdžios įstaigą.
„Net ir tuomet, kai skundo nagrinėti negalime, turime raštu apie tai pranešti žmogui. Neretai prikimbama prie kokio nors vieno žodžio, po kelių dienų gauname dar vieną skundą dėl atsisakymo nagrinėti anksčiau pateiktą skundą“, – pasakojo G.Bivainienė.
Etatiniais vadinami skundikai per mėnesį savivaldybei sukurpia bent po vieną skundą. Būna ir tokių, kurie per metus sugeba parašyti iki trijų dešimčių skundų.
Vienu metu į Kauno savivaldybę ėmė plūsti dešimtys nežinia kodėl merui adresuotų kalinių skundų. Įkalinimo įstaigų įnamiai skundėsi policija, prokuratūra, teismais, piktinosi jų įnorių netenkinančiomis kalinimo sąlygomis.
Reaguoti turi ir į kliedesius
Bene daugiausia laiko sugaištama su akivaizdžių sveikatos problemų turinčiais asmenimis. Šie savivaldybei adresuotuose laiškuose piktinasi, kad juos lazerio spinduliais nuodija ateiviai, kalba apie proto kontrolės mechanizmus, globalius sąmokslus ar siūlo pastatus šildyti pasinaudojus kosmoso energija.
„Jeigu tokiam asmeniui nėra nustatyta globa, nieko padaryti negalime, privalome į šiuos skundus reaguoti. Pasitaiko ir skundų su necenzūriniais žodžiais, tokių stengiamės nenagrinėti“, – pasakojo G.Bivainienė.
Skundų rašymo rekordininku prieš kurį laiką buvo vadinamas savito būdo pensininkas, buvęs radioelektronikos inžinierius. Galiausiai šis kaunietis teismo buvo pripažintas neveiksniu, apgyvendintas pensione.
Manipuliuoja valdininkais
Skundų sulaukiantis Urbanistikos ir architektūros skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius neslėpė: neretai kauniečiai manipuliuoja valdininkais, jų rankomis mėgina atkeršyti nekenčiamam kaimynui ar net artimam giminaičiui.
„Gana daug skundų sulaukiame dėl bendros nuosavybės ar kauniečių valdas dalijančių tvorų. Būna, kad griūna tarpukariu suręstos betono tvoros, jas būtina remontuoti, tačiau darbai stringa dėl kaimynų nesusikalbėjimo – tvorą sutaisyti galima tik kaimyniniame sklype atliekant žemės kasimo darbus, tačiau kaimynas to daryti neleidžia“, – pasakojo N.Valatkevičius.
Vyriausiasis Kauno urbanistas minėjo ir klasikiniais vadinamus nesutarimus, kai iš pradžių sutikę, kad kaimynas šalia sklypo ribos suręstų namą, kauniečiai vėliau persigalvoja ir sutikimą atšaukia.
„Pastebiu tendenciją, jog dažniausiai pešasi artimi giminės. Tėvams numirus vaikai nebesugeba civilizuotai pasidalyti paveldėto turto – prasideda rietenos, į kurias įtraukiami ir mes, kol galiausiai giminių ginčai keliauja į teismą. Bendravimas su tokiais žmonėmis labai nuvargina“, – pripažino N.Valatkevičius.
Liguistą skundimąsi lemia daug veiksnių
Auksė Endriulaitienė
Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros vedėja, profesorė, socialinių mokslų daktarė
„Vieno atsakymo, kodėl kai kuriems žmonėms nuolatinis skundų rašymas tampa gyvenimo būdu, pateikti negalėčiau. Tai lemia įvairios priežastys, priklausančios nuo konkretaus individo. Žmonės labai įvairūs, tad tam pačiam elgesiui gali būti įvairių paaiškinimų.
Vieni žmonės tokiu būdu siekia gauti dėmesio, kitų elgesį lemia charakterio savybės, o treti veikia skatinami dar kitų motyvų.
Kalbant apie dėmesio poreikį, jis būdingas absoliučiai visiems žmonėms, tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Todėl kai kurie individai, iš valdžios institucijų gavę atsakymą į jų pateiktą skundą, patiria savotišką satisfakciją. Tačiau skundus rašo ne visi, kiti žmonės randa kitų būdų, kaip patenkinti dėmesio poreikį.
Kalbant apie žmones, besiskundžiančius juos neva nuodijančiais kaimynais, dalies jų elgesio mechanizmas gali būti toks pat, kaip ir rašančių įprastus skundus. Tačiau daliai jų, ko gero, reikėtų ir gydytojo, kuris padėtų išsiaiškinti priežastis ir tokio sutrikimo ar keisto mąstymo sunkumo laipsnį.
Tai padaryti gana sunku, nes pagal galiojančią tvarką gydymui būtina gauti paties žmogaus sutikimą.“
