Pagrindinių partijų pozicijos, Seimo kadencijai ritantis į antrąją pusę, lieka tokios pat, o didžiųjų rinkėjų masių poslinkiai itin nežymūs.
Taigi ta pati liulanti pelkė, kurios smarkiau neišjudina niekas – nei kasdieniai skandalai ar intrigos, nei dideli vidaus ir užsienio politikos procesai.
Jei dešinioji opozicija nori, kad jos svajos apie sugrįžimą į valdžią taptų kūnu, jai reikia bent vieno iš dviejų dalykų – arba smarkaus savo šuolio į viršų, arba valdančiųjų kairiųjų ir jų palydovų griūties. Arba ir vieno, ir kito.
Geriausia – būtent abiejų dalykų, nes netgi vienas jų negarantuoja, kad kairėje užtrukusi valdžios švytuoklė grįš į dešinę.
Žinoma, konservatorių ir liberalų atsilikimas nuo dabartinių valdančiųjų pagal turimų rinkėjų kraitį jau nebe toks beviltiškai didelis, koks buvo prieš dvejus metus.
Tuomet abi partijos, daugiamandatėje apygardoje surinkusios per 300 tūkst. rinkėjų balsų, lygiai tiek pat atsiliko vien nuo trijų valdančiųjų – socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkiečių“, sulaukusių gerokai per 600 tūkst. piliečių paramos.
O kur dar Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), jau tuomet surinkusi kone 80 tūkst. rinkėjų balsų.
Per Europos Parlamento rinkimus, kurie savo aktyvumu nedaug skyrėsi nuo pirmojo Seimo rinkimų turo, konservatoriai su liberalais nuo valdančiųjų trijulės atsiliko jau vos per 100 tūkst. balsų.
„Darbiečiai“ su socialdemokratais kartu neteko daugiau nei 150 tūkst. rinkėjų, o liberalai į viršų liuoktelėjo net per 70 tūkst. balsų. Tačiau pakako maždaug tokio pat „tvarkiečių“ šuolio, kad opozicija valdantiesiems liktų už nugaros.
Be to, rinkėjų kraitį dar labiau padidinusi LLRA ir pagal tą patį rodiklį jau parlamentinės partijos rodiklius atitinkanti Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kad ir kaip žiūrėsi, geriausios kairiųjų, o ne dešiniųjų draugės.
Nepaisant liberalų šuolio, kurį daugiausia jiems garantavo vienas žmogus – į Briuselį išvykęs A.Guoga, pagrindine dabartinės opozicijos problema lieka konservatorių sąstingis. Juk per Europos Parlamento rinkimus ši partija, nors juos formaliai ir laimėjo, surinko dar keliais tūkstančiais balsų mažiau nei per Seimo rinkimus.
O jau tada buvo aišku, kad dešiniesiems žūtbūt reikia išsiveržti iš to paties užburto savo maždaug 200 tūkst. rinkėjų rato, reikšmingai jį papildant naujais rinkėjais. Tačiau partija, nors ir suvokia problemą, niekaip nesugeba jos išspręsti. Bet galbūt ją išspręs partijos pirmininkas A.Kubilius, greičiausiai užimsiantis šį postą po 2015 m. partijos vedlio rinkimų?
Šios problemos nepadeda išspręsti nei simbolinės dešiniojo sparno lyderės vaidmenį atliekanti prezidentė D.Grybauskaitė, nei karas Ukrainoje. Atrodytų, kad reikia dar vieno, naujo lyderio, tačiau jo horizonte kol kas nematyti. Ką ten horizonte – nėra net savivaldos rinkimuose Vilniuje.
Visos visuomenės nuomonės apklausos nuo praėjusių rinkimų, net ir su visomis įmanomomis paklaidomis, rodo, kad bendra padėtis nesikeičia.
Jei šio pavasario savivaldos rinkimai atskleis tokį pat vaizdą, tai bus paskutinis įspėjimo signalas dabartinei opozicijai prieš Seimo rinkimus. Laiko, žinoma, dar bus likę.
Gal valdžiai dar labiau pakenks problemos po euro įvedimo, žioplos socialinės ir ekonominės politikos klaidos ir neveiklumas, korupciniai skandaliukai ar tarpusavio rietenos?
Bet net ir tuomet dešiniesiems, norint vėl stoti prie valdžios vairo, greičiausiai reikės tokių pat gelbėtojų, kokiais tapo „prisikėlėlių“ klounai 2008 m. Tik ir jų kol kas nematyti. Tad geriausiu atveju – vieno iš brolių, greičiausiai mažesniojo, vaidmuo kokioje nors vaivorykštėje, kuri irgi sunkiai įsivaizduojama.
O rinkėjus, neskubančius vėl stumtelėti švytuoklės, galima suprasti: kam skubėti, kai tokia pilka ir sena pasiūla?
