Man nerimą sukėlė du dalykai. Pirma – pernelyg jautri reakcija į žodį. Vieni sako, kad sąvoką „negras“ reikia uždrausti ir sąmoningai visuomenę nuo jos atpratinti. Štai, žiūrėkit, pažangieji Vakarai net pasakas vaikams perrašinėja vardan to, kad išnyktų šis terminas.
Pagrindinis argumentas, kodėl negalima sakyti „negras“: jis siejasi su tų žmonių vergove. Taip išeina, kad negrai baltųjų buvo išnaudojami, o afrikiečiai ir juodukai apartheido ir kitų kruvinų neteisybių nepatyrė. Tuomet neigiame tikrus istorinius įvykius. O gal buvę kolonistai, dabar persikūniję į tolerancijos ir demokratijos kupinus personažus, būtent ir siekia užmigdyti dar visai netolimą praeitį, kai patys prisidirbo kaip reikiant?
Arba jei negrų negalima vadinti negrais dėl jų skausmingos patirties, tai ir indėnų negalima vadinti indėnais, nes atvykėliai į Amerikos žemyną juos žemino ir žudė. Korėjiečių nevadinkime korėjiečiais, kadangi juos vienu metu skriaudė ne juokais sužvėrėję japonai. Reikia uždrausti armėnus vadinti armėnais, nes šie dėl turkų siausmo patyrė didžiausią genocidą per visą žmonijos istoriją.
Kai kas aiškina, kad „negras“ įžeidžia tuos tamsiaodžius, kurie nėra tokie vulgarūs nepraustaburniai, kakojantys į kriaukles nuomojamuose Čikagos namuose, ar laukiniai nusikaltėliai, knibždantys juodžiausiuose Niujorko kvartaluose, į kuriuos blyškiaveidžiams rekomenduojama neužklysti. Esą negras turi blogiuko įvaizdį. Supraskite, jis – tai blogas juodas velnias, o juodukas – jau geras juodas.
Remiantis šiuo dualistiniu mąstymu, kiekvienas lietuvis turėtų įsižeisti pavadintas lietuviu, o kokia nors isteriška pseudoorganizacija turėtų reikalauti mūsų tautą apibūdinančio termino cenzūros, ir teikti žodžiui „lietuvis“ pakaitalą. Vien dėl to, kad Europoje mūsų tėvynainiai garsėja kaip drakulos, kurie Londono parkuose nusukinėja gulbėms galvas, o jau apšilę jas nupjauna ir sutuoktinėms.
Vis dėlto logika kužda, kad joks individas neturėtų jaustis kaltas kitos tautos ar rasės atstovą pavadinęs pagal jo kilmę ar charakteringą išvaizdą. Kai aš pranešu, kad mano draugei gimė simpatiškas negriukas, arba kad mano sūnus draugauja su gražia negriuke, aš išvis neturiu jokių diskriminacinių užmačių. Šitokiu būdu leidžiu suprasti, kuo tie vaikai tokie mieli arba išskirtiniai. Visi maži negriukai iš tikrųjų būna pasakiškai žavūs. Tai ar turėčiau kompleksuoti ir nepatogiai jaustis, kad man tamsaus gymio, maišyto kraujo pypliai kelia pasigėrėjimą?
Žinoma, galima negridų kilmės žmones vadinti ir juodukais, tačiau tai galėtų būti tik vienas iš sinonimų. Kai kam juoda spalva kelia negražesnes, tamsesnes asociacijas nei „negras“. O jeigu jau nebeturime teisės homo sapiens apibūdinti, pasitelkdami tradicinius žodžius, kurie tiksliausiai nusako išorę ar regioną, tai reiškia, kad neigiame akivaizdžius dalykus – išvaizdos skirtumus, kultūrinę įvairovę, kuri pasaulį daro tik įdomesnį ir margesnį.
Nebent žodžius, prigijusius žmonių sąmonėje, supriešinti su naujadarais esame skatinami specialiai, kad tarp tautų tik aštrėtų konfliktai. Arba, atsisakant kertinių, gyvų sąvokų, siekiama ilgainiui suniveliuoti visus į vieną rasę, vieną spalvą, vieną bruožą, tiksliau – į vieną bespalvę belytę masę. Paklausite, kodėl? Tam, kad žmonės pamirštų savo identitetą, kultūrą, kad taptų mankurtais – individais be kilmės, be istorinės atminties, be tradicijų ir tarnautų vienai sistemai.
Ta pati sistema, prisidenginėdama lygiomis galimybėmis, bruka genderizmo teorijas, irgi iš esmės prieštaraujančias mūsų prigimčiai ir gamtai. Jos skelbia akivaizdžią nesąmonę – kad nėra biologinių skirtumų tarp vyriškos ir moteriškos lyties, tai – tik primesti socialiniai vaidmenys.
Šiandien mes juokiamės iš šių absurdiškų teiginių, nes dar turime rimtų įrodymų, jog gimdo tik moterys, ir keletą kitų faktų, liudijančių moterų ir vyrų skirtumus. Tačiau kai iš ES fondų mintančių veikėjų, kurios pranoko net pirmtakes feministes, grupuotės dar labiau pasistengs, tai greitai seminaruose ir konferencijose bus visiškai rimtai diskutuojama, ar sąvoka „moteris“ nėra pernelyg įžūli ir niekinanti. Bus krapštoma jūsų sąžinė: kaip jums negėda moteris vadinti moterimis?
Išsiaiškinome, kad sąvoka „negras“ pati savaime nėra žalinga ir priklauso nuo konteksto. Tad grįžkime prie skanėstų. Antras klausimas, kuris man rūpi: kas gali paneigti, kad kekso pavadinimas atspindi pasąmoninį lietuvių potraukį kanibalizmui? Atleiskite, bet nepadoru valgyti, tuo labiau – desertui – nei negriuko, nei afroamerikiečiuko, nei tamsiaodžiuko, nei siauraakiuko, nei surinamiuko, nei žydžiuko, nei lenkiuko, nei lietuviuko.
Nehumaniška užkandžiauti žmogumi šiaip sau, tik pasilinksminimo tikslais. Net Papua Naujosios Gvinėjos čiabuviai, tarp kurių vis dar pasitaiko žmogėdrų, kanibalizmu nepiktnaudžiaujama.
Tokio skanaus saldumyno toks agresyvus pavadinimas! Dar tik trūko, kad vieno kąsnio dešrelių gamintojai būtų susigundę jas pervadinti „Bybukais“. Užtenka jau, kad toks pavadinimas neformalus. Įsivaizduokite, kokio pasipiktinimo jis gali sulaukti iš vyrų pasididžiavimus ginančių judėjimų. Skanaus!
