Ar tai ne ženklas, jog dešiniesiems tikrai riesta?
Ko gero, yra bent kelios priežastys, kodėl politinių šachmatų didmeistris nutarė pažaisti Vilniaus šaškėmis. Viena – itin paprasta. Profesorius pasisako visais klausimais.
Antroji priežastis – subtilesnė. Tai gali būti asmeninis kirtis iš kovos dėl mero posto pašalintam M.Adomėnui, kuriam kažkada priekaištavo dėl politinės kultūros stokos. Juk vieša paslaptis, kad pastarasis nemėgsta M.Majausko, o būtent jį V.Landsbergis pasirinko favoritu.
Anksčiau šio siūlymo atsisakęs M.Majauskas gerokai sutriko – jis nesijaučia esąs vertas pasitikėjimo, kurį jam parodė profesorius, bet ir nenori likti jam abejingas.
Kita vertus, o ko čia kuklintis? Visada nusiskutęs, nusiprausęs, pasitempęs ir šiaip visokių mokslų baigęs. Kitaip tariant, nepėsčias.
Tiesa, būdamas premjero A.Kubiliaus patarėju M.Majauskas neturėjo galimybių ypač atsiskleisti. Bet negali sakyti, kad nebandė išlįsti iš bendražygių šešėlio.
Vienas tokių bandymų nuskambėjo itin plačiai. Mat per kažkurią Mėnulio pilnaties fazę laiptinėje paliktame vaikų vežimėlyje atradęs lenktinį peiliuką patarėjas tai kažkaip susiejo su vienos didelės valstybinės įmonės vadovu.
Taigi kad ir kaip žiūrėsi, figūra, kurią didmeistris stumtelėjo, – per menka. Todėl nieko keista, jog įkandin profesoriaus kai kurie jo bendražygiai siūlė Vilniaus gelbėtojo misijos imtis pačiam A.Kubiliui.
Dabar lieka sulaukti, kad šį pasiūlymą A.Kubilius perleistų V.Landsbergiui. Argi nebūtų simboliška, jeigu pirmasis atkurtos Lietuvos faktiškasis vadovas taptų ir pirmuoju tiesiogiai išrinktu sostinės meru?
