Vien iš tų informacinių trupinių, kurie nubyra į viešumą, apie kandidatų į Vilniaus merus svarstymą, akivaizdu, kad tai visiškai pakrikusi partija.
Ne ką geriau atrodo ir kiti politiniai susibūrimai. Atvirai sakant, net partijomis nebesinori vadinti, nes nebėra nei politinių programų ir idėjų, nei jas įgyvendinti siekiančių struktūrų.
Raskite bent vienoje rinkimų programoje, kokią norima matyti Lietuvos sostinę. O kokios savybės ir gebėjimai būtini merui?
Ir svarbiausia: ar tie, kurie pretenduoja į Vilniaus vadovo postą, myli šį miestą, išgyvena dėl jo ateities, turi jo viziją? Pagaliau kuris iš kandidatų sugebėtų būti Vilniaus gidu?
Paklausite: kuo čia dėta meilė ar istorinės žinios, jeigu svarbiausias dalykas yra pinigai ir mokėjimas juos pramušti.
Ispanijoje yra Bilbao miestas, kuris sunykus anglių kasykloms buvo pasmerktas mirčiai. Ir kai jau pūti baigiantį miestą ruošėsi palikti paskutiniai gyventojai, atsirado būrelis entuziastų ir pasitelkę kūrybingas idėjas ir užsispyrimą ne tik prikėlė Bilbao iš mirusiųjų, bet ir pavertė viena patraukliausių Ispanijos vietų.
Pasaulinio garso architektai dabar varžosi dėl projektų Bilbao. Kai meras A.Zuokas lankėsi šiame Ispanijos mieste ir tenykštės savivaldybės darbuotojams papasakojo apie Vilnių, pirmoji reakcija, kurią išgirdau iš šeimininkų, buvo tokia: mes pajutome, kad tas žmogus myli savo miestą, tai svarbiausia.
Kad ir kiek daug gandų ir apkalbų sklandytų apie A.Zuoką, vis tiek tai yra žmogus, turintis vizijų ir idėjų, net sugebantis kai kurias jų įgyvendinti. Po pirmojo geltonųjų dviračių fiasko maniau, kad svies tą idėją į kampą, bet ne - užsispyrimas perauklėjo net pačius aršiausius kleptomanus.
Važinėjant po Lietuvą iškart matyti, kurie merai tvarkosi su užsidegimu ir meile, o kurie atžagariomis rankomis.
Į paviršių lenda dar viena blogybė - politikavimas pradeda gožti dalykišką ginčą apie miestų ateitį. Pilvakalbystė tampa svarbesnė už kūrybišką argumentuotą požiūrį.
Kaip architektūrinis statinys, ansamblis, taip ir miestas turi savo filosofiją, sakydavo menotyrininkas ir didis Vilniaus patriotas V.Drėma. Vilnius skiriasi nuo Rygos ir Talino, ir daug kas išgyvena, kad laikui bėgant Vilnius gali prarasti savo veidą.
Ne vienas kritikos akmuo mestas ir į A.Zuoko daržą. Galima neabejoti, kad kandidatų į Vilniaus merus debatuose iki užkimimo skambės pažadai dėl šildymo ir lopomų kelių. O kaip dėl kultūros paveldo? Autentiškumo?
Žaliojo tilto skulptūros tikriausiai bus nukeltos. Juk ne šiaip sau, iš neturėjimo, ką veikti, šia kryptimi jau šaudo paruošiamoji žiniasklaidinė artilerija. O kas vietoj tų skulptūrų? Nieko? O gal, kol nėra kitokio projekto, nereikia skubėti.
Kūrybiškas, originalus Vilniaus Užupio respublikos projektas. Kai Lietuva ambicingai suko regiono lyderystės keliu, Vilnius buvo pradėtas įsivaizduoti kaip tarptautinių konferencijų centras su tam pritaikyta infrastruktūra.
Laukas įvairiausioms idėjoms įgyvendinti platus, bet ar bus kam jį apsėti? Partijos, kurioms jau pasisekė sužvejoti kandidatus, kol kas elgiasi vangiau nei per prezidento rinkimus.
Iš trumpų kandidatų pradinių kalbų, tiksliau - replikų, susidaro įspūdis, kad jiems tas pat, kur eina. Gali į parlamentą, gali į merus, o jei reikia - ir į Lietuvos prezidentus. Jokio skirtumo.
Kol kas tik iš V.Landsbergio pavargusiai nuo ieškojimų partijai pasiūlyto kandidato M.Majausko išgirdau, jog galbūt jis tokiam sunkiam ir komplikuotam darbui dar nepasiruošęs. Visiems kitiems - jokių problemų. Tik kažkodėl idėjų dar negirdėti.
Yra teigiančių, kad pagrindiniai žaidėjai dėl Vilniaus pasirodys prieš pat rinkimus, tada ir užvirsianti tikroji kova. Deja, taip neįvyks. Kas turi ką naujo pasakyti, tai jau padarė.
Į modernią koncepciją Vilnių iš esmės stumtelėjo A.Zuokas, jis ir liks lyderis. Kas nori ateityje sostinę matyti kitokią nei A.Zuoko projektuose, turi savo poziciją pristatyti jau šiandien ir tai kartoti kasdien.
Nustebino M.Adomėno istorija. Jis buvo pradėjęs eiti teisingu keliu. Gal ir nekelia ūkvedžio įspūdžio, bet manau, kad po mėnesio dėl gebėjimo įsigilinti ir apibendrinti jau būtų perėjęs į esmingesnį ginčą su dabartiniu meru.
Draugiškas M.Adomėno susitikimas su A.Zuoku taip pat buvo geras žingsnis, nes šaukdamas ir draskydamas marškinius ant krūtinės dialogo nepasieksi.
Kodėl konservatoriai pastūmė į šoną mintis mokantį reikšti kandidatą, sunku suprasti. Aišku, M.Majauskas taip pat gabus jaunas politikas, bet už M.Adomėną nėra pranašesnis.
Vilniaus ateitis jau seniai nusipelnė rimtos diskusijos, bet, regis, tokios teks laukti dar penkerius metus.
