Anot pašnekovo, kalbant apie lietuvių įpročius, susijusius su kapų priežiūra, sunku nepastebėti ir akivaizdžių psichologinių problemų, tokių kaip vienišumas: „Daug senyvo amžiaus žmonių iš kaimų persikėlė į miestus ir vienintelė bendravimo galimybė – tai pokalbis su kitu kapines prižiūrinčiu žmogumi. Taip ir atsiranda gėlių darželiai kapinėse, kuriuos reikia būtinai laistyti kas tris dienas. Kai kur esama perdėto rūpesčio ir tai nė iš tolo neprimena senųjų kapinių, kuriose būdavo daug estetikos.“
Mirtis sulygina visus
Etnologas teigė kritiškai vertinantis ir paminklų madas amžinojo poilsio vietose. L.Klimkos teigimu, tik tam tikras tautos panteonas galėtų tapti ta vieta, kur būtų statomi išskirtiniai paminklai: „Tai vieta, kur turėtų būti mokslininkų, kūrėjų, menininkų kapai. Aš galiu tik pasvajoti apie tokį panteoną „Miško kapinaitės“, koks yra Estijoje. Vaikštai kaip po parką, visi paminklai į žemę įkasti ir matomas tik autografas, baltas kryžius ir viena gėlė. Toks minimalistinis požiūris yra susijęs su evangelikų liuteronų pasakymu, kad mirtis sulygina visus.“
Pasak jo, galimi ir išskirtiniai atvejai, kai unikalus paminklinis akmuo gali būti statomas, bet verta pagalvoti ir apie tai, ką jis įprasmina. „Ar kiekvienas mūsų yra vertas tokio akmens, ant kurio mūsų pavardė išliks ir po tūkstančio metų?“ – klausė etnologas.
Siūlo laidoti senose kapinėse
Anot etnologo, grįžimas prie senųjų ištakų ne tik išspręstų žemės ploto, perpildytų kapinių problemas.
„Kolumbariumai statomi urnoms, bet juk urną galima palaidoti ir savo senelio kape ar kaimo kapinaitėse. Tai būtų simboliškai gražu – sugrįžti į savo protėvių žemę. Tuomet ir tos kaimo kapinaitės būtų geriau prižiūrimos ir lankomos“, – kalbėjo L.Klimka ir pridūrė, kad sprendžiant šį klausimą reikėtų didesnio Lietuvos architektų indėlio.
„Norėčiau priminti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslą „Žemaičių kapinaitės“. Jis įkūnija tobulą harmoniją ir kartu jame atsispindi tai, kad mūsų penkių etnografinių kraštų kapinaitės buvo skirtingos stilistikos, bet visur matyti harmonija su gamta: aukštaičių nukalti ažūriniai kryžiai, žemaičių kresnos koplytstulpių formos, dzūkų kryžiai, konkuruojantys su pušų viršūnėmis“, – kalbėjo pašnekovas ir pridūrė, kad šis kūrinys atskleidžia labai gražią savos kultūros pajautą.
