Jų amžinojo poilsio vietos lengvai atpažįstamos: dideli paminklai,
dažname jų iškalti portretai, šalia kapavietės stovi akmeniniai
staliukai, ant kurių per Vėlines prikraunama įvairių vaišių.
„Čia palaidotos dvi mano dukros ir vyras. Oi, pupute, maniau, kad
išprotėsiu, kai viena mirė nuo auglio galvoje, o kita žuvo“, – pasakojo
kapinėse sutikta garbaus amžiaus čigonė Irena. Ji gyvena Marijampolėje,
tačiau visi jos artimieji palaidoti Virbalyje.
Ant stalelio prie kapaviečių Irena išdėliojo vaišes – butelį degtinės,
sausainių, saldainių bei vaisių – ir nuoširdžiai siūlė vaišintis.
Čigonė sakė, jog šiais laikais į jos tautiečių kapus nebededama jokių
brangių daiktų: „Ką tu? Žinai, kokie dabar žmonės? Viską iškastų. Nebent
žmogus visą gyvenimą rūkė, tai jam į karstą įdedame cigarečių pakelį“.
Prie dukrų ir vyro kapų stovinti Irena vis dairėsi į automobiliais
užkimštą gatvę – laukė atvažiuojančių kitų savo vaikų.
Iš pat ryto čigonų kapavietės buvo papuoštos kukliai, o su kiekvienu
giminaičių atėjimu ant kapų vis daugėjo gėlių ir žvakių. Jos buvo
nešamos glėbiais.
Beje, pasidairius po Virbalio kapines, galima teigti, jog dirbtinių
gėlių puokščių yra daugiau ant lietuvių nei ant čigonų kapų.
Irenos dukros, gurkštelėjusios degtinės, pagal čigonų paprotį šlakelį
šliūkštelėjo ant artimųjų kapų.
Prie tėvų ir brolio kapo čigonė egzotišku Australijos vardu atėjo su
šeima. Vaišes jie išsidėliojo ant žemės prie pat kapo, mat prie jo nėra
stalelio.
Sutūpusi šeima užkandžiavo, gurkšnojo alkoholį ir rūkė.
„Visada buvo tokia tradicija, visi gėrė. Mes einame į bažnyčią, kapinėse
už mirusius atsigeriame, pavalgome ir kitiems paliekame. Ir mūsų vaikai
taip darys. Lietuviai dėl to į mus nešnairuoja“, – kalbėjo čigonė
Australija.
Apie dvi valandas prie artimųjų kapų pabuvusi Australijos šeima pakilo
eiti į namus. Vaišės, tvarkingai sudėliotos ant žemės, liko prie kapo.
Čigonės pasakojo, jog maistą palieka kitiems savo giminaičiams, kurie
ateis vėliau. Jos žino, jog dažnai jų paliktas vaišes išgeria ir suvalgo
stiklelio nevengiantys miestelio gyventojai, tačiau dėl to nepyksta.
„Mirusieji nori, kad už jų dūšią išgertume ir pavalgytume. Vyrai, jei
padaugina degtinės, žino, kad reikia eiti namo. Nebūna jokių muštynių.
Kapinėse taip negalima, čia – šventa vieta“, – tikino čigonė Svetlana,
su dviem giminaitėmis atsinešusi kelis krepšius su gėlėmis ir žvakėmis.
Prie didžiulio paminklo, kuriame iškaltas prabangiame krėsle sėdinčios
garbaus amžiaus damos atvaizdas, užkalbintas čigonas sakė, jog jis
gyvena Kaliningrado srityje. Motinos kapą vyras lanko kiekvieną mėnesį.
„Mano mama gyveno Lietuvoje, o aš – Rusijoje. Per kiekvienas Vėlines
atvažiuojame į Virbalį. Rusai tokios šventės neturi. Jie pavasarį, po
Velykų, vadinamąją Tėvų dieną, lanko mirusių savo tėvų kapus“, –
pasakojo čigonas, prie motinos kapo į Virbalį atvykęs su savo gražuole
dukra.
Vilnietės Romualdos artimieji palaidoti prie pat čigonų kapų. Moteris
teigė, jog ši kaimynystė per Vėlines netrikdo, kol vakarop neprasideda
įkaušusių garsiakalbių čigonų triukšmingas bendravimas.
Lietuviai kapinėse laikosi rimties ir tylos, todėl teperamentingos
tautos atstovų erzelis trikdo. Romualda teigė, jog niekada nėjo raminti
įsismarkavusių čigonų, nes tai, ko gero, beprasmiška.
Virbalio gyventojai pasakojo, jog įsiaudrinę čigonai kapinėse kartais
sukelia muštynes.
Virbalyje gyvenantis pensininkas Česlovas per kiekvienas Vėlines
vaišinasi prie čigonės Irenos stalelio. Vyriškis su ja senokai
pažįstamas, prižiūri jos artimųjų kapus.
Česlovas stebėjosi, jog čigonai stato labai brangius ir didelius
paminklus.
Čigonai aiškino, jog paminklo dydis rodo pagarbą mirusiajam.
Prie Virbalio kapinių gėlėmis prekiaujančios moterys sakė, jog anksčiau
čigonai iš jų gėlių pirkdavo už pusantro šimto litų. Pastaraisiais
metais jų išlaidos daug kuklesnės.
Tačiau laidotuvėms ir paminklams čigonai negaili pinigų.
Prieš dvejus metus Marijampolėje mirė čigonų baronas Stefanas, visų
vadintas Stepu.
Marijampoliečius pribloškė jo laidotuvių procesija.
Čigono karstas iš bažnyčios į senąsias miesto kapines buvo vežamas
karieta, kurią lydėjo keturi raiteliai. Į bažnyčią, beje, ėjo tik
čigonės. Vyrai pamaldų už mirusįjį metu susėdę pievelėje rūkė.
Minia čigonų paskui karstą karietoje į kapines ėjo pėsčiomis,
priversdama sustoti iš nuostabos išsižiojusius praeivius.
Po metų ant Stefano kapo iškilo didingas paminklas, pribloškiantis
prabanga.