Tačiau ką turime mes, lietuviai?
Štai neseniai teko būti liudininku, kai vieni jau suaugę vaikai sutvarkė savo mamos kapą, papuošė jį itin gausiai povo uodegos spalvomis, paskandino plastmasinių gėlių jūroje, o kiti vaikai visą tai nurinko ir papuošė savaip, daug kukliau.
Atėję prie mamos kapo broliai ir sesės susipyko ir išsilakstė kas sau. Tik santūrus tėvas liko prie kapo. Ar norėtumėte, kad taip atsitiktų ir jūsų vaikams? Ne? Tuomet dabar pat pradėkite kalti jiems į galvą, kad po jūsų mirties nesureikšmintų jūsų mirusio kūno, nepultų į okultizmą, ezoteriką ir kažkokią parapsichologiją, kad nebandytų tamsiame kambaryje prie apskrito stalo išsikviesti jūsų dvasios ir pasiteirauti, kaip turėtų atrodyti kapas, kiek kainuojančio paminklo pageidautumėte ir kur padėjote pinigus, kuriuos prieš mirtį laikėte po pagalve, tačiau niekas jų taip ir nerado.
Štai tokiuose reiškiniuose dažniausiai ir slypi tariama lietuvio rimtis ir pagarba mirusiajam. Tačiau toks požiūris tik dar labiau kiršina gyvus mirusiojo artimuosius. Kodėl? Todėl, kad dažnas lietuvis niekaip nenori atsisveikinti su mirusio giminaičio kūnu, tampo jį mintyse po įvairias savo susikurtas intrigas, nors, gerai pasižiūrėjus, to juk labiausiai reikia gyviesiems. Ir plastikinių, ir gyvų gėlių, net ir degtinėlės ant kapo krašto.
Kai dar buvau jaunas, teko per Vėlines matyti ant gretimo kapo nuolat verkiantį vyrą. Atrodė jis padoriai, tačiau dažniausiai būdavo girtas ir nuolat atsiprašinėdavo savo mirusios žmonos už kažkokius anksčiau padarytus blogus darbus.
Štai taip mes, lietuviai, ir elgiamės, nuolat gedėdami ir atsiprašinėdami mirusiojo, tačiau gyvus stumdydami ir nuolat žemindami, gatvėse rodydami vienas kitam pro automobilio langą vidurinį pirštą. Taip pat ir artimam žmogui.
Pastaruoju metu ne taip dažnai, tačiau anksčiau dažniau tekdavo matyti, kaip prie mirusiojo kapo vyrai atsineša butelį degtinės, visi po stikliuką išgeria, tada vieną pripilą mirusiajam ir palieka stiklinaitę ant kapo. Jiems išėjus pasirodo „bomžas“, išmaukia jis tą stiklinę ir eina prie kito kapo.
Nežinau, gal ir gerai, svarbu, kad dėl tokių papročių niekas nenukenčia, o kai kas dar ir naudos gauna.
Neseniai pagyvenę kaimiečiai, tikriausiai susitarę, puolė skambinti į redakciją ir skųsti vieną politiką, esą šis toks nevidonas, toks jau blogas, kad net savo tėvų kapo prieš šventes dorai nepapuošia. Buvo įdomu stebėti to politiko reakcija. Jis tikrai sutriko, žadėjo nuvykti ir dar kartą sutvarkyti, nors galėjo tas skundikes pasiųsti velniop ir būtų šimtą kartų teisus.
Per Vėlines lietuviai visko prisigalvoja. Vieni tą dieną per kairį petį nežiūri, nes vėlės tais metais už tokį žvilgsnį ką nors iš artimųjų pasiims, kiti nesirengia palto, kuris labai nepatikdavo mirusiajam – esą pasityčiodamas dar kaip nors nubaus.
Dar nesame kaip tie lenkai, kurie savo kiemus paverčia betoninių šventųjų skulptūrų parku, tačiau dar dažnai automobiliu gali užlėkti ant šalikelėje stovinčio kryžiaus ar krūvos stiklainių su žvakutėmis.
Kartą Baltstogėje (Lenkija) stebėjau tokį vaizdą. Ant aukšto kalno esančioje bažnyčioje vyko mišios, žmonių buvo net ir kieme, nes visi viduje netilpo. Tuo tarpu pakalnėje tarp retų medžių vaikštinėjo ir butelius rinko pagyvenęs vyras.
Jis atsisuko į bažnyčią, tris kartus persižegnojo, tada nusisuko, nusišlapino, atsisukęs vėl tris kartus persižegnojo ir vėl toliau rinko butelius. Elgėsi visų akivaizdoje gal ir negerai, bet juk prieš ir po blogo darbo tris kartus atsiprašė.
Tuo tarpu mes, lietuviai, net ir to nemokame. Atsiprašinėjame tik mirusiųjų, tuo tarpu gyvus skundžiame ir žeminame net neraudonuodami.
Žinoma, nekalbu čia apie visus, tačiau tokių, kurie per Vėlines renkasi klasikinės muzikos koncertą ar tiesiog pavarto albumą ir taip prisimena mirusius artimuosius, o kapui skiria tik tiek, kiek to reikia simboliškai pagerbiant mirusį žmogų, juk liko mažuma. Kažkaip greit mus užkariavo plastikinės gėlės, plastikinės mintys ir tokie pat papročiai, jei žinoma, žodis „paprotys“ čia tinka.
