Tačiau jeigu tais laikais Vakaruose nebuvo sunku rasti lėšų siekiant nušviesti politinių kalinių padėčiai, tai šiandien su finansais striuka. Tiek striuka, kad Nyderlanduose veikianti „Žmogaus teisių buvusioje Sovietų Sąjungoje iniciatyva“ nusprendė įgyvendinti projektą pavadinimu „Inostrannij agent“ (užsienio agentas).
Tam tikslui buvo sukurta degtinė tuo pačiu pavadinimu. Skubu pabrėžti, kad šis komentaras jokiais būdais nėra skirtas alkoholiui propaguoti.
Idėja, pristatyta Vilniuje, beprotiška. Maždaug: „Paremkite Rusijos politinius kalinius nupirkdami butelį degtinės!”.
Išgerti vieną taurelę į politinių kalinių sveikatą, už jų laisvę yra viena, bet visą butelį? O tų butelių yra apie 10 tūkstančių. Galima nusipirkti vieninteliame Lietuvos prekybos centre „Norfa“. Visi kiti prekybos centrai atsisakė prisidėti prie projekto. Tikriausiai nenori pyktis su Rusija.
Arba politiniai kaliniai jiems ne motais. Projekto įgyvendintojas „Vilniaus degtinė“ po pirmos partijos atsisakė dalyvauti projekte. Gal, kad įmonės savininkai yra ir prancūzai?
Šios idėjos siela, profesorius, politologas Robertas van Vorenas spaudos konferencijoje Vilniuje, skirtoje pasaulinei Politinių kalinių minėjimo dienai, sielojosi dėl sunkumų rinkti lėšas tokiam garbingam projektui.
Jis, beje, jau 40 metų yra paskyręs politinių kalinių gynimo reikalui visų pirma buvusioje sovietijoje, o dabar – Rusijoje. Taigi, projekto finansavimas iš degtinės pardavimo yra pats tikriausias desperacijos aktas.
Tai supranta ir buvęs disidentas, kunigas Julius Sasnauskas. Jis pabrėžė, kad jokiais būdais neskatina ir nepropaguoja degtinės, bet šiems drąsiems žmonėms padėti reikia. Jo nuomone, politinių kalinių atsiradimas rodo, kad pačioje Rusijoje žmonės priešinasi.
Konferencijoje telefonu dalyvavęs rašytojas ir publicistas Edwardas Lucasas pastebėjo, jog laikas sugrįžti prie sovietinių laikų praktikos, kai politiniams kaliniams ir atsakingoms už jų įkalinimą institucijoms buvo masiškai rašomi palaikymo ir protesto laiškai.
Pats šio garsaus rašytojo bei publicisto dalyvavimas šiame projekte rodo, kad padėtis itin rimta. Jeigu dar kam vaidenasi, pasiklausius Rusijos propagandos, neva Rusija yra demokratiškiausia iš visų valstybių, tai faktai priverčia žagtelėti.
Putinzmas įstatymais kėsinasi į svarbiausias Rusijos piliečių teises ir laisves Didžioji jų dalis tiesiogiai kriminalizuoja žodžio laisvės teisės įgyvendinimą, asociacijų laisvę ir kitas laisves, arba griežtina baudžiamąsias sankcijas už naudojimąsi šiomis teisėmis.
Kita įstatymų dalis griežtina valstybės vykdomą piliečių ir pilietinės visuomenės kontrolę, pavyzdžiui, sudarydama sąlygas sekti nuomonių raišką internete bei sunkindama Nevyriausybinių komercinių organizacijų (NKO) ir opozicinių organizacijų funkcionavimo veiklą.
Trečioji įstatymų grupė formaliai skirta kovai su terorizmu ir „ekstremizmu“, tačiau praktika rodo, jog ten, kur nėra nepriklausomo teismo, taikant plečiamąjį šių sąvokų aiškinimą įstatymus galima nesunkiai panaudoti prieš asmenis, kurių veiksmai iš tiesų nebuvo nei teroristiniai, nei „ekstremistiniai“ ir vertintini tik kaip nuomonių raiškos laisvės arba religijos išpažinimo laisvės įgyvendinimas.
Drakonišką įstatymą siekia sugrąžinti Rusijos Tyrimų komiteto vadovas generolas Aleksandras Bastrykinas.
Jis siūlo panaikinti nekaltumo prezumpciją. Tai niekas kita, kaip J.Stalino valdymo metu pagarsėjusio Rusijos (SFSR) baudžiamojo kodekso 58 straipsnio nuostatos sugrąžinimas, skelbusios, kad kone visi šalies piliečiai, kaip potencialūs „liaudies priešai“, yra kalti, jei neįrodyta kitaip.
Visa tai liudija, kad Rusijoje grįžtama prie sovietinės „teisingumo“ sistemos.
Ką reiškė nekaltumo prezumpcijos menkinimas, patyrėme Lietuvoje violetinio maro laikais. Paramą gatvės teismo ir linčo mentalitetui parodė dalis Lietuvos gyventojų, tame tarpe kai kurie įtakingi žurnalistai, pavyzdžiui Rūta Janutienė, garsus politikas V.Landsbergis, Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Jau nekalbant apie visą plejadą politikierių, menininkų, rašytojų, aktorių, poetų. Erika Drungytė - viena jų. Akivaizdu, kad palankioms kai kuriems žmonėms aplinkybėmis ne vien A.Paleckis sveikintų putinizmo idėjų įgyvendinimą Lietuvoje. Bet kuriuo atveju, tokie tikrai nepirks „Inostranij agent“ degtinės butelio, kad bent taip paremtų politinius kalinius Rusijoje.
Idėjos iniciatoriai pirmą kartą nusprendė paskelbti politinių kalinių sąrašą ta pačia forma, kokia tuometinės SSRS politinių kalinių sąrašas buvo paskelbtas 9-ajame dešimtmetyje Miunchene.
Jo autorius – tremtyje gyvenęs buvęs politinis kalinys Kronidas Liubarskij. Ši forma pasirinkta neatsitiktinai. Tai buvo sąmoningas sprendimas, siekiant parodyti tęstinumą ir situacijos, vyraujančios gūdžiais brežnevizmo laikais.
Į naujausią Politinių kalinių sąrašą įtraukti 114 asmenų. Jei šie skaičiai ir toliau didės tokiu pat tempu, greitai išvysime sąrašus, savo apimtimi pranoksiančius net baisiausiais sovietų represijos metais sudarytus politinių kalinių sąrašus.
Šių dienų situacija iš principo blogesnė nei Brežnevo ir Co valdymo laikais. Esminis bruožas, skiriantis praeitį nuo šių dienų tas, kad anuomet sovietiniai piliečiai vargiai tikėjo komunistine ideologija. Mūsų dienomis, deja, daug Rusijos piliečių tiki Putino neofašistine retorika.
Jo politikai nepritariantys asmenys pelno ne tik „užsienio agento“ etiketę. Jie tampa „liaudies išdavikais“ ir „penktosios kolonos“ atstovais. Tokia formuluotė mums primena XX a. 4-ojo ir 5-ojo dešimtmečių, kai vyko žiauriausios Stalino represijos, realijas.
Profesorius, politologas Robertas van Vorenas teigia, kad jis ne veltui įvardija putinizmą kaip neofašizmą: „Aš sąmoningai pavartojau terminą „neofašistinis“. Esame įsitikinę, kad šalyje, kuri didžiuojasi nugalėjusi fašizmą Antrojo pasaulinio karo metu, ne tik vyksta didžiausias Europoje fašistinis judėjimas.
Šios šalies vadovams ir vyriausybei daugeliu atžvilgių būdingas fašistinis vadovavimo stilius, jos taikomi metodai niekuo nesiskiria nuo Musolinio ir Hitlerio režimo XX a. 3-iajame ir 4-ajame dešimtmečiuose. Bauginimai ir fizinė jėga, tiek nukreipta į šalies vidų, tiek į kaimynines šalis, – visa tai tapo kasdieniais įvykiais.
Vladimiras Putinas siekia įtvirtinti šalies vienybę sukurdamas vidinius ir išorinius priešus. Jo veiksmų rezultatas – vulkanas, kuris anksčiau ar vėliau išsiverš, o šio sprogimo pasekmės bus toli siekiančios ir juntamos tiek Europoje, tiek už jos ribų.“
Abiems šiems sąrašams paskelbti galimybę suteikė degtinės pardavimai. Tai, kas pradžioje buvo suvokiama kaip pokštas, vėliau tapo svarbia žmogaus teisių veiklos finansavimo priemone.
Nuo šių metų vasaros pardavinėjama aukštos kokybės degtinė pavadinta „Inostrannyj agent“. Šiuo terminu Rusijos Federacijoje vadinama bet kuri politiškai aktyvi ir iš užsienio gaunanti finansavimą nevyriausybinė organizacija.
Rusijoje taip siekiama nužudyti pilietinę visuomenę ir užkirsti kelią bet kokiai opozicinei veiklai. Didelė dalis pajamų, gautų iš degtinės pardavimų, atitenka minėtai organizacijai - fondui.
Niekaip neginčiju, kad politinių kalinių likimas šiuo atveju Rusijoje yra visų už demokratines laisves kovojančiųjų reikalas. Bet stipriai abejoju, ar degtinės gėrimas yra viena iš pagrindinių ginamų žmogaus teisių.
