Lietuvos psichologinės pagalbos tarnybų asociacija skelbia, kad per 2013 metų sausio-birželio mėnesius nusižudė 557 asmenys. Vadinasi kasdien nusižudo 3-4 žmonės, kas mėnesį – arti 100. Šiurpi statistika.
Stabtelkime. Ir pasikalbėkime apie mirtį ir gyvenimą.
Ką mes darome su savo gyvenimu? Su brangiausia gyvybės energija? Kur mes skubame? Ar mes atėjome į Žemę tam, kad išeitume kaip negarbingi pabėgėliai, neatlikę savo uždavinių?
Beprotiškas savižudybių skaičius rodo, kad žmogus nepažįsta pats savęs ir nesistengia pažinti. Mes nesuvokiame, kam žmogui duota gyvybė, kokie gyvenimo ir mirties dėsniai.
Žmogus yra daugialypė būtybė, sudaryta iš daugelio kūnų. Jie primena svogūno lukštus, į viena kitą susidedančių dėžučių ar rusiškų matrioškų sistemą. Fizinį kūną mes visi matome, tačiau eterinį, emocinį ( astralinį), minčių bei dvasios kūnus mato tik ypatingai jautrūs žmonės. Mūsų kūnas yra dvasios namai. Dvasia yra didysis AŠ. Dvasia ateina į žemę kažko išmokti. Priimdama iššūkius, patirdama vargus ir kančias ji išsigrynina. Ir po mirties išsineša patirtį, žinias, energiją.
Natūraliai žmogus miršta tada, kai jo kūnas pasiligoja, nusilpsta ir dvasiai (sielai) pasidaro jame ankšta ir nepatogu. Tada dvasia nuo kūno atsiskiria ir pasitraukia, nes silpname kūne nieko daugiau negali išmokti. Tai yra kūno mirtis. Mirtimi pasibaigia tai, kas atgyveno savo laiką. Kūnas atgyveno, tačiau dvasia nemari.
Dvasinis kūnas su fiziniu jungiasi tam tikra sidabrine gija, primenančia bambagyslę. Mirties akte ši gija plonėja ir nutrūksta, dvasia (siela) nuskrieja savo keliu. Ji nemari. Žmogus Žemėje mirė, tačiau kitame pasaulyje - gimė. Miręs fizinis kūnas lyg senas sudėvėtas drabužis per laiką virsta žemės dalimi, pelenais. Dvasinis kūnas iškeliauja į aukštesnių vibracijų pasaulį.
Mirties aktas vyksta keliais etapais. Per tris dienas nutrūksta fizinė veikla ir dvasia (siela) pamažu visiškai išsivaduoja iš fizinio apvalkalo. Ne veltui šermenims skiriamas toks laiko tarpsnis. Paskui fizinis kūnas pamažu suyra, eterinis kūnas išsisklaido, o siela nukeliauja į astralinį pasaulį. Sielai paprastai visada reikia padėti nueiti ten, kur ji privalo nueiti, todėl daugelyje religijų yra mirusiųjų vedliai, kurie supranta, ką reikia daryti ir palydi jo sielą. Ypač teisinga, kada prie mirštančiojo kažkas budi ir jį glosto, degina žvakę, pasmilko šalaviju.
Glostant galvą palengvinamas dvasios atsiskyrimas nuo kūno, tada jos išsilaisvinimas nebūna toks skausmingas. Po paskutinio mirštančiojo atodūsio smegenys jau negauna deguonies, tačiau dar keletą minučių gyvena. Mirus smegenims žmogaus mirtis neišvengiama. Visos fiziologinės funkcijos sustoja.
Kai smegenys nebedirba, organai lieka be valdovo, jų veikla pamažu lėtėja, kol visai sustoja. Raumenys sukietėja, vienas po kito organai pereina į irimo stadiją. Kūnas darosi vis šaltesnis.
Po paskutinio atodūsio virš nejudančio kūno pakimba eterinis gyvybės laukas. Jis primena debesėlį, kuris sukasi ir sūkuriuoja lyg sumišęs, paskui pasidaro panašus į dūmelį ar rūką, įgyjantį mirusio kūno formą ir vis dar susijęs su kūnu sidabrine gija. Gija vis plonėja. Ties ta vieta, kur ji jungiasi su kūnu, patamsėja ir pagaliau atsiskiria. Tada neryškus žmogaus atvaizdas pakyla aukštyn. Dvasia palieka savo kevalą. Atsisveikindama ji kurį laiką stebi savo buvusį kūną, sielos buvusius namus.
Astralinis (emocinis) kūnas lydi katafalką ir dalyvauja laidojimo procese. Jis lydi karstą lyg ant siūlo pririštas balionas ar aitvaras vaiko rankoje. Astralinis kūnas nejaučia skausmo, nes kurį laiką būna savotiškame šoke. Ypač jei mirtis buvo staigi, nepasiruošus.
Savižudybė – tai mirtis ne savo laiku. Nesavalaikės mirties atveju eterinis mirusiojo kūnas išlieka stipriai įmagnetintas. Jei mirusysis dėl kokių nors priežasčių nebuvo pasirengęs mirti, jis po mirties vis tiek dar kabinasi į gyvenimą, o jo eterinis antrininkas nuolatos lankosi ten, kur jį traukia stipri emocija, mylimi žmonės, namai.
Eterinį dublį artimieji dažnai jaučia, mato ar girdi. Girdi žingsnius, šaltuko dvelksmą, elektrinių prietaisų įjungimą ar išjungimą, žvakės liepsnos judesius ar net daikto kritimą. Savižudžiai ypač ilgai negali pasitraukti iš žemės, kadangi dar neatėjo jų tikrasis mirties laikas. Todėl savižudis neturi vietos nei žemėje, nei mirusiųjų pasaulyje. Jis būna įstrigęs lyg tunelyje tarp dvejų pasaulių ir jo būsena yra nepavydėtina. Jis labai kenčia.
Savižudybė yra pats baisiausias blogis, kokį tik gali atlikti žmogus. Nei samurajų, nei kai kurių sektų ritualinės savižudybės yra nepateisinamos. Žmogžudystė, priverstinė mirtis – taip pat didelis blogis.
Gyvybė į Žemę ateina natūraliai Aukštųjų jėgų (Dievo) pagalba, taip pat natūraliai ir turi išeiti. Gyvybė yra Dievo dovana. Su ja reikia elgtis itin pagarbiai. Savižudis sugadina visą savo gyvenimo žemėje įdirbį ir tarytum iš mokymosi universitete vėl grąžinamas į pirmoko suolą.
Savižudis labai skaudžiai nubaudžia save ir ilgai kenčia be vietos. Jis atneša negarbę ne tik sau , bet ir savo artimiesiems. Savižudybė yra silpnumas, pasidavimas, pabėgimas. Dar ne taip seniai savižudžius laidojo atskirai už kapinių tvoros. Beje, visai neseniai Lietuvoje savižudžių nebuvo tiek daug.
Kodėl dabar Lietuva pirmauja savižudybėmis pasaulyje?
Pirmiausia mirtis yra apgaubta paslaptimi, žmonėms trūksta paprasčiausių žinių apie mirties procesą. O tas paslaptingumas kyla iš baimės. Kas pasakė, kad mirties reikia bijoti? Pagalvokite apie tai. Mirties baimę pasėjo krikščionybė.
Kita priežastis – Lietuvos piliečių visapusiškas nesaugumas, valdžios atsiribojimas nuo savo maitintojos tautos, piliečio, žmogaus. Melas – karaliauja, o teisingumas - išniekintas, sutryptas. Vieni bėga į užsienį, kiti į kapus. Kokia baisi turi būti valdžios institucija, jei savo žmones priverčia bėgti iš Tėvynės net nepaliekant lieptelio sugrįžimui.
Šai ką esu girdėjusi iš emigrantų. Anykštietė moteris sako: „Dvi dienas pabūnu Lietuvoje ir imu dusti. Kai mano lėktuvas leidžiasi Londono oro uoste, širdis suspurda džiaugsmu – aš jau namie.“
Paauglys berniukas, gyvenantis Niujorke, kalbėdamas sakinį pradeda lietuviškai, baigia angliškai, o Lietuvą vertina taip: „Lietuva tai tokia pati kaip Kuba, tik Lietuvoje nėra palmių“.
Kita jauna moteris iškalbingai paaiškina: „Aš gyvenu Londone, sesuo Norvegijoje, mama Švedijoje. Vasarą visi trumpam susitinkame Lietuvoje, čia atvykstame susitvarkyti dantų“...
Per paskutinį gyventojų surašymą mūsų buvo jau tik 2 milijonai 988 tūkstančiai. Lietuva akyse tirpsta. Ir niekam iš TŲ, sėdinčių olimpe, dėl to širdies neskauda.
Mums verta pasimokyti iš Tibeto. Ten kiekvienas valdžios žmogus kiekvienais metais vieną dieną privalo padirbėti su tais, kurie juos išrinko į valdžią - ganyti jakus, dirbti virtuvėje, ruoštis malkas ir pan., kai šalia esantys dirbantieji turi teisę valdininkui išsakyti visas bėdas ir net iškeikti, o valdininkas neturi teisės nei supykti, nei keršyti. Šitaip atsiranda abipusis supratimas ir valdžia mato tikrąją savo piliečių padėtį. Valdžia artėja prie tautos.
Pas mus gi viskas atvirkščiai – valdžia tolsta nuo tautos.
Gyvybę reikia gerbti. Šiandieniniame pasaulyje kažkas atsitiko, kad pinigus žmonės garbina, o gyvybę niekina. Žmogaus protas nustojo girdėti širdį, Dievą, dvasią, didįjį AŠ. Protas apako.
Kieno protas uždarytas ir ant jo uždėtas antspaudas, to mintys blaškosi blogio pasaulyje.
Kaip akcentavo svečiuose buvęs Dalai Lama – žmogui svarbiausia atjauta, meilė ir proto ramybė.
„Būk ramus ir žinok – Dievas visada šalia“.
