Dabar atlyginimas parlamentarams nurėžiamas tik vienu atveju – be pateisinamos priežasties praleidus daugiau kaip pusę Seimo posėdžių. Ir tai – tik trečdaliu. Dalyvavimas komitetų ir komisijų posėdžiuose formaliai yra privalomas, bet už jų praleidimą nenumatyta jokių sankcijų. Kaip ir už nepasirodymą Seime darbo dienomis.
Sudėjus visų Seimo posėdžių laiką, per mėnesį gauname aštuonias darbo dienas. Vadinasi, darbe nuo algos iki algos privalu būti vos keturias dienas – pasirodyti bent jau kas antrame posėdyje. Paskui gali ganytis, kiek tik nori. Atostogauk, kur nori ir kada nori.
Kuris iš mūsų galėtų sau leisti tokią prabangą? Ar galėtų žurnalistas, atsitikus atgarsio sulaukusiam įvykiui, pasakyti redakcijai – palaukite, parašysiu straipsnį po savaitės? Vadybininkas – atidėti įmonei svarbaus sandorio pasirašymą? Policijos patrulis – nevykti į reidą? Chirurgas – nustumti į šalį skalpelį? Pats kvailai jaučiuosi, užduodamas šiuos klausimus.
Seimūnai, susitvarkykite savo atostogų reikalus. Dabar jos neapibrėžtos. Daugelis politikų iš viso nesirodo Seime per pertrauką tarp pavasario ir rudens sesijų – ištisus penkis mėnesius.
Per pustrečios dešiniųjų ir pusketvirtos kairiųjų vadovavimo kadencijų niekas nesugebėjo įrašyti punkto, jog parlamentarams, atsižvelgiant į stažą, per metus priklauso 4–6 savaičių trukmės atostogos.
Įteisinę atostogas, įrašykite į Statutą, kad parlamentarai nuo pirmadienio iki penktadienio 8–17 valandomis privalo būti savo darbo vietose, išskyrus atvejus, kai reikia išvykti tarnybos reikalais – pavyzdžiui, į susitikimus su rinkėjais.
Visuomenė moka jums nemažus pinigus už kiekvieną minutę, net tuomet, kai krapštote nosį ar gadinate orą.
Todėl jūs privalote sąžiningai atidirbti – ne tik lankytis posėdžiuose, bet ir perskaityti šūsnis dokumentų, gilintis į įstatymus, stebėti, kaip jie veikia, siūlyti išeitis, jei kas nors kur nors stringa.
Jei galite sau leisti rengti fiktyvias vestuves ar vaikščioti po posėdžių salę su gėjams skirtomis kelnėmis, akivaizdu, kad turite marias laisvo laiko, kurį galėtume efektyviau išnaudoti.
Norite, kad žmonės jumis labiau pasitikėtų? Nustatykite sankcijas už darbo drausmės sulaužymą. Kiekviena pravaikšta turėtų būti laikoma nusižengimu, už kurį iš pradžių nurėžiama 15–20 procentų atlyginimo, o antrą kartą jau sprendžiamas apkaltos klausimas.
Kam dėl pravaikštų Etikos ir procedūrų komisijoje reikia rengti balsavimus, per kuriuos dažniausiai tik tuščiai kalbama, stengiantis ištraukti partijos draugus? Nusižengimo faktas turi būti konstatuotas be svarstymų, jei jis yra akivaizdus (toks, kaip girto Egidijaus Vareikio šou darbo valandomis Vilniaus oro uoste). Turėtų būti svarstomas tik sankcijų dydis.
Apibrėžkite priesaikos sulaužymo sąvoką, nes kartais dėl to galima aiškintis iki išprotėjimo. Neatėjimas į darbą be priežasties, girto pasirodymas, pabėgimas iš avarijos vietos, naudojimasis tarnybine padėtimi – šie ir daugelis kitų konkrečių atvejų galėtų būti įtraukti į naują Seimo Statuto punktą. Tada pašalinti pažeidėją iš Seimo būtų tik formalumas.
Apkaltos procesas – toks gremėzdiškas, kad net visų laikų pravaikštų lyderė N.Venckienė iš Seimo nario pareigų buvo atleista tik po 14 mėnesių. Padarykite jį paprastesnį. Kodėl reikia rengti papildomą balsavimą Seime po nepalankaus Konstitucinio teismo verdikto? Kodėl svarstant pašalinimo klausimą reikia net trijų penktadalių Seimo narių balsų daugumos?
Sugriežtinus taisykles, Seime mažiau bus chaoso, atsiras daugiau laiko gyvybiškai svarbiems įstatymams svarstyti. Iki šiol nėra nustatyta atsakomybė asmenims už slapstymąsi ikiteisminio tyrimo laikotarpiu – V.Romanovas, N.Venckienė ir daugybė kitų mažiau žinomų veikėjų akivaizdžiai tyčiojasi iš valstybės, mėtydami pėdas metų metus. Už piktnaudžiavimą tarnyba, kyšininkavimą, neteisėtą praturtėjimą ir kitus korupcinius nusikaltimus leidžiama atsipirkti baudomis, neužkertant kelio mažiausiai trejiems metams dirbti valstybės išlaikomose įstaigose ir įmonėse. Neilginami nusikaltimų senaties terminai.
Vis dar neužkamšyta gausybė kitų įstatymų spragų, leidžiančių korumpuotiems valdininkams, politikams, jų sėbrams privačiame sektoriume įžūliai kariauti prieš savo valstybę.
