Ne, jokiu būdu net nedrįstu abejoti, kad Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas yra reikalingas.
Politinė nauda neginčytina – bet kada galėsime parodyti špygą „Gazprom“, nosį – V.Putinui ir apskritai rusai mūsų dabar nesušaldys jokiais kitais klastingais būdais, tik klasikiniu – išveždami į Sibirą.
Tačiau ką mes su tuo 4 milijardų kubinių metrų (toks SGD terminalo pajėgumas) dujų vandenynu veiksime?
Lietuvos vidaus rinkos dujų poreikis dabar, ekspertų skaičiavimu, siekia apie 2,5 mlrd. kubinių metrų. Jeigu, kaip planuojama, Vilnius ir Kaunas bus šildomi biokuro jėgainėmis, šis poreikis sumažės iki 1,5 mlrd. kubinių metrų.
Regis, mums būtų užtekę daug mažesnio, taigi ir mokesčių mokėtojams pigiau atsieisiančio terminalo. Bet kažkam reikėjo labai didelio.
Ir būtent dėl to kilo abejonių, ar tikrai du didžiuosius miestus šildys katilinės, kūrenamos biokuru, o ne dvigubai brangesnėmis dujomis?
Netrukus po to, kai buvo pašventintas „Independence“, energetikos ministras R.Masiulis buvo priremtas prie sienos klausimu: ar Vilniaus ir Kauno šilumos ūkiai tikrai bus pertvarkyti biokuro pagrindu?
Ministras atsakė nei šį, nei tą: atseit nieko nereikia daryti dirbtinai, matysime, kas bus.
Šis mįslingas atsakymas reiškia – padarysime, kaip norėsime, ne jūsų, vartotojų, reikalas. Vartotojų reikalas laiku susimokėti už šildymą.
Apie ūkinę SGD terminalo naudą R.Masiulis ir jam pritariantis politikų choras ūbauja: taigi net nepastačius terminalo „Gazprom“ jau sumažino Lietuvai dujų kainą penktadaliu!
Atseit išsigando terminalo. Tai pasaka naivuoliams. Rusai terminalų nebijo. Jie išsigąstų tik tada, jei smarkiai atpigtų nafta arba pasaulis atsisakytų gerti rusišką degtinę.
„Gazprom“ išsigando ne terminalo, o arbitražo teismo už ankstesniais metais išpūstas dujų kainas Lietuvai. Kitose ES šalyse terminalai stovi apytuščiai, laikomi kaip atsarginis variantas, nes dujų kainos pasaulinėje rinkoje per didelės.
O Lietuvoje dedasi keisti dalykai. Neseniai „Lietuvos energija“ iškilmingai skelbė apie kogeneracinių elektrinių plėtrą Vilniuje ir Kaune, o dabar jos vadovas D.Misiūnas lieja krokodilo ašaras, kad dujų poreikis Lietuvoje smarkiai mažėja. Bet viliasi, kad netrukus padidės.
Čia jau kvepia šizofrenija. Prieš kelerius metus parengtas Lietuvos energetinės nepriklausomybės projektas kaip tik ir numatė pereiti nuo atvežtinio kuro prie vietinės žaliosios energijos. Strategijoje, kurią buvo patikėta įgyvendinti „Lietuvos energijai“, dujų turėjo mažėti iki minimumo.
Kaip dabar? Arkliai keičiami perkėloje?
Pribloškia D.Misiūno ir R.Masiulio užuominos, kad iš dujų bus galima gaminti ir elektrą.
Tad kuriems galams tiesiame elektros jungtį „NordLink“ su Skandinavija?
Skandinaviška elektra mums kainuotų 15 centų už kilovatvalandę, o pagaminta iš dujų Lietuvos elektrinėje – dvigubai brangiau.
Iš tiesų vartotojams nelabai ir rūpi, kuo šildomi jų butai – malkomis, vėjo energija, dujomis ar nafta. Vieni suka verslą plėtodami biokuro rinką, kiti – prekiaudami dujomis. Tad ir drasko vieni kitiems akis savo tiesomis. O vartotojui svarbu tik kad būtų pigiau.
Politikai ir energetikos monopolininkai dabar įtikinėja, kad deginti atvežtinę brangią žaliavą apsimoka geriau nei pigią vietinę, kurios pas mus apstu. Ne mažiau keistai atrodo ir šlėktiška tuštybe dvelkiantis pūtimasis, esą štai kokie mes, lietuviai, pasauliui parodėme galintys pastatyti toookį terminalą!
Prisiskolinę pinigų ir nulupę devynis kailius nuo mokesčių mokėtojų galime pastatyti ir piramidę, didesnę nei Cheopso Egipte. Bet iš kur gausime faraoną ten palaidoti?
Nebent išsinuomotume už kelis milijardus iš filmo „Mumija“ rekvizitų sandėlio.
