Kaip visada, po panašių Specialiųjų tyrimų tarnybos ( STT ) reidų į kurios nors Lietuvos partijos būstinę, ir iš „tvarkiečių“ lūpų pasigirdo pareiškimų, kad tai politinė provokacija, bet, kaip rodo ir šios partijos patirtis, atsidūrus valdžioje, būna atvejų, kai po tokių pareiškimų vėliau partijos lyderiai nutyla, siekdami, jog žmonės užmirštų apie jų ankstesnių korupcijos skandalų pasekmes. O kiekvienas toks skandalas rodo, jog tai, deja, veiklos praktika.
Apie visa tai net nesinorėjo nei rašyti, nei kalbėti tą savaitę iki Vėlinių.
Tą savaitę, o ypač Vėlinių savaitgalį gyvenome prisiminimais apie mums brangius žmones, kurie, deja, išėjo iš šio pasaulio, o galvoje, kartu su mintimis apie pagarbą šiems žmonėms, neretai krebžda mintis, kodėl neatlaikę šio pasaulio cinizmo, neretai išeina būtent geri žmonės, o tie, kurie savo gyvenimą supranta, kaip valstybės plėšimą, pasilieka ir nustato mūsų gyvenime savo, tamsaus gyvenimo taisykles, primeta jas mums. Ir dažną žmogų, norintį daugiau teisingumo, dar nori įtikinti, kad jie kovoja su klanais.
Kalbu, žinoma, ne tik apie „tvarkiečius“, kuriuos, tiesa, pasakius reikėtų vadinti dar ir „teisingiečiais“, nes jų partija turi „ Tvarkos ir teisingumo“ vardą. Kalbu bendrai apie tokį reiškinį, kaip politinė korupcija, kuriuo tik kartas nuo karo susidomi Lietuvos teisėsauga.
O kai susidomi, tai būna ir skaudžių pamokų politikams, į tą korupciją įklimpstantiems. Tik neretai apie tai užmirštama pranešti, stipriau akcentuoti. Ir tada žmonės galvoja, kad visi tie STT reidai, visi prokuratūros veiksmai, kai tik paliečiami Lietuvos politinio pasaulio įtakingieji, yra tik muilo burbulas. O paliesti laikas nuo laiko buvo įvairių politinių partijų atstovai.
Žinoma, ne tik iš „tvarkiečių“ partijos. Bet apie tai kitame straipsnyje, kadangi šį kartą įklimpo būtent „Tvarka ir teisingumas“.
O prisiminti reikėtų ir tik prieš mėnesį priimtą Vilniaus apygardos teismo sprendimą. Jis patvirtino Vilniaus apylinkės teismo sprendimą, padarytą šių metų vasario 21 d., kad „tvarkiečių“ deleguotas į sostinės vicemerus Evaldas Lementauskas ir toliau yra pripažintas kaltu korupcijos byloje. Jos pradžia buvo padėta STT reidu į Vilniaus savivaldybę 2008 m. balandžio mėnesį.
Taigi, teismas tik praėjusį mėnesį išnagrinėjo įtakingo tuometinio „Tvarka ir teisingumas“ partijos nario E.Lementausko korupcijos bylą, kurios užuomazga buvo įvykiuose prieš 6,5 metų. Štai, kodėl visos tos korupcijos bylos pasimiršta, nes jos bendromis pastangomis vilkinamos ginančių savo bendrininką partijos politikų, prokurorų, o vėliau gabių advokatų teismuose.
Ir visiškai aišku, kodėl Lietuvos žmonės tokių bylų nepastebi: E.Lementauskas buvo nuteistas trejų metų laisvės atlikimo bausme, bet šios bausmės vykdymas dviem metams atidėtas. Taigi, jeigu kokie nors Lietuvos žmonės turi viltį pamatyti, kad koks į korupciją įklimpęs politikas sės už grotų, jų viltys ir šį kartą liko nepateisintos. Gerai tai ar blogai, tai yra jau visai kitas klausimas, kaip ir tai, ar E.Lementauskas buvo svarbiausias asmuo, ar tik vykdytojas aukštesnės valios, kurios nedrįsta tada tirti.
Bet kuriuo atveju, žmonės, supratę tuometinę visų svarbiausių sprendimų priėmimo praktiką Vilniaus savivaldybėje, kai ten valdžią gavo „tvarkiečiai“, o meru buvo Juozas Imbrasas, labai gerai žinojo, kad esminiai darbai būdavo vykdomi ne mero, o būtent E.Lementausko.
Jis laikytas ir dešiniąją partijos pirmininko Rolando Pakso ranka. Meras tebuvo tik vieša figūra. O visus svarbiausius sprendimus priimdavo partijos vadovybė ir net ne savivaldybėje, o šios partijos būstinėje, nors pats R. Paksas tebuvo eilinis Vilniaus savivaldybės tarybos narys. Todėl, jeigu ir reikėjo STT kur nors tada daryti kratą tai ne sostinės vicemero kabinete, o partijos būstinėje. Taip, kaip padaryta šį kartą, kas ir iššaukė dabar tokį didelį partijos lyderių nerimą.
Bet tada šio korupcijos skandalo metu „tvarkiečių“ partijos viršūnės santykiai su E.Lementausku tiriami nebuvo. Kaip suprantu, ir jis pats bylos metu nieko apie tai nekalbėjo, nors partija nuo jo ir atsiribojo, kai prokurorai kreipėsi į Seimą dėl parlamento nario imuniteto atėmimo. Ar ne už tą tylą ir skirta bausmė „lygtinai“?
Bet kuriuo atveju įvairių partijų Seimo nariai prisipažino, kad nors „tvarkiečiai“ viešai nuo E.Lementausko ir atsiribojo, bet kai kurie jų lyderiai labai aktyviai ragino kitų partijų narius nepalaikyti prokurorų prašymo atimti teisinį imunitetą iš šio Seimo nario. Ir pasiekė savo tikslą. Seimui, neleidus patraukti baudžiamojon atsakomybėn E.Lementausko, jo bylos nagrinėjimas teisme ilgam laikui buvo atidėtas.
Todėl ir sužinoti, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų gali būti neįmanoma, nes vienas labai svarbus šios bylos epizodas sulaukė senaties 2013 metų kovo mėnesį, o būtent to ir siekta, nesuteikiant galimybės teisme nagrinėti Seimo nario E.Lementausko bylą. Kito bylos epizodo senatis sueina šį mėnesį, o trečio – 2016 metais.
E.Lementauskas pripažintas kaltu tik dėl vieno epizodo, t.y. kito savivaldybės nario papirkimu, įteikiant jam 50 tūkst. litų kyšį. Bet prokurorų taip ir nesudomino, kodėl E.Lementauskui tada parūpo papirkinėti tą Seimo narį, kad „tvarkiečių“ rankose išliktų tuometinė Vilniaus savivaldybės valdžia. Ar tai buvo tik asmeninė iniciatyva?
Kažkur visiškai nugaravo kaltinimai ir dar keliems „tvarkiečių“ frakcijos nariams, kurie atsidūrę valdžioje staiga tarsi , užmiršę visas kalbas apie „ tvarką ir teisingumą“ susižavėjo Abonento darbo praktika ir stengėsi tapti jos pasekėjais. Tik viską darė daug grubiau, nei jų susižavėjimo, o kartu viešame gyvenime ir kritikos objektas.
Beje, nepaisant tos kritikos, į„ Tvarkos ir teisingumo“ partijos sąrašą tada prieš Vilniaus savivaldybės rinkimus buvo įrašytas ir „tvarkiečių“ keiksnojamo „Rubikono“ asmuo. Sakyta, kad tai tiesiog labai geras žmogus, o pastaruoju metu paaiškėjo, kad šiam gerui žmogui atiteko ir kai kurie pelningi sklypai Vilniaus aplinkkelio trasoje.
Prokuratūra nerado nei noro, nei laiko įdėmiau ištirti ir Valstybės kontrolės išvadų dėl 100 mln. litų skirtų Nacionalinio stadiono statybai, kurie ištirpo „ tvarkiečių“ valdymo metais. Partijos lyderis R.Paksas, meras J.Imbrasas ir kiti „ tvarkiečių“ atstovai, kurie taip stipriai protestavo dėl E.Lementausko suėmimo 2008 m ir vadino tai politine provokacija, teigia, kad šiuos pinigus panaudojo tikslingai, investuodami į Nacionalinį stadioną.
Ir prašo, kad tai būtų pabrėžta rašant bet kurį straipsnį, ką ir darau. Tačiau būtų tikrai įdomu, jeigu, pavyzdžiui, „tvarkiečių“ lyderiai nuvažiuotų į tą stadioną kartu su, pavyzdžiui, STT pareigūnais ar Seimo antikorupcinės komisija, ir parodytų jiems, o kartu paaiškintų visiems žmonėms, kur tie pinigai investuoti.
Bet panašu, kad tai Lietuvos teisėsaugos kol kas nedomina. O „tvarkiečiai“ suprato, kad jie yra saugūs ir gali tęsti savo darbus.
Todėl netrukus driokstelėjo korupcijos skandalas Panevėžyje, kur įpainioti šio miesto vadovai „tvarkiečiai“ greta kitų partijų politikų. Visai neseniai tame pačiame Panevėžyje nuaidėjo ir korupcijos skandalas su įtakingu konservatoriumi Vitu Matuzu, todėl, tikrai, dar kartą pakartosiu ne vien tik „ tvarkiečiai“ yra galimai įklimpę į korupciją, bet apie tai kada kitą kartą. Ir, aišku, kiekvienam korupcija apkaltintam žmogui turėtume palikti teisę į nekaltumo prezumpciją, kol byla dar yra ikiteisminio tyrimo stadijoje ir jis yra nenuteistas.
Todėl ir vertinant labai nemalonų „tvarkiečiams“ dabar nuaidėjusį skandalą su galimais pažeidimais Vidaus reikalų sistemoje, nereikia daryti išankstinių išvadų. Yra tik vienas esminis skirtumas, kaip teisėsauga šį kartą ėmėsi bylos, kur galimai įpainioti įtakingi „tvarkiečiai“. STT reidas surengtas jau ir partijos būstinėje, matyt, darant prielaidą, kad „tvarkiečių“ deleguoti nariai, jei ką blogo ir darė savo pareigose VRM sistemoje, tai, matyt, ne tik savo valia, o galimai ir su nurodymu iš aukščiau.
Kad partija gautų šešėlinių pinigų, kurie yra taip svarbūs šešėlinei viešajai rinkimų ir ne tik kampanijai , bet ir šiaip kasdieninėje partijos veikloje. Teigiama, kad paimti net ir įtakingiausių partijos asmenų kompiuterių duomenys, o tai jau yra labai rimta.
Žinoma, suvokiant, kad politinės korupcijos bylos Lietuvoje yra tiriamos daugelį metų, visos galimos šio proceso pusės dabar per tuos pačius viešųjų ryšių pinigus bandys pasiekti savo tikslo.
„Tvarkiečiai“ tvirtins, kad jie yra aukštų savo reitingų, kurie kelia nerimą kitoms partijoms, auka, o šią partiją kritikuojantys teigs, kad „tvarkiečiai“ yra įklimpę į korupciją. O, kaip yra iš tikrųjų, jeigu ir sužinosime, tai tik greičiausiai po daugelio metų. Dabar kiekvienas yra paliktas apsispręsti pats.
Šiuo požiūriu bet kuriam žmogui, kuris neturėjo jokių reikalų su minėta partija, įskaitant straipsnio autorių, svarbiausias yra teisingumas. Jeigu politikai, taip pat ir viršūnės, kalti, turi ir atsakyti. Jeigu kažką ne taip padarė STT ar prokurorai, privalo atsakyti jie. Politinės provokacijos neturi būti naudojamos politikoje, bet ir politikai, taip pat ir įtakingų partijų vadovai, negali turėti imuniteto atsakomybei įstatymui.
Baigiant prieš Vėlines įsižiebusio „tvarkiečių“ galimo politinio korupcijos skandalo temą VRM sistemoje, norėčiau atkreipti dėmesį dar į du labai svarbius momentus.
Pirma, jokios kitos partijos viešojoje erdvėje nelydi toks tamsus galimų ryšių su kontrabandiniais pinigais šleifas, kaip partijos „Tvarka ir teisingumas“. Lietuvos teisėsaugai galimi tokie įtakingų „tvarkiečių“ ryšiai iki šiol visai nerūpėjo. Todėl nepaisant to galimo šleifo, partijai „Tvarka ir teisingumas“ Vyriausybėje atiduota Vidaus reikalų ministro kėdė, į kurią tiesa, atsisėdo žmogus, kuris nelabai ir valdė situaciją savo sferoje.
O VRM sistemoje yra mūsų valstybės pasienio tarnyba ir svarbiausi objektai, jų įrengimas, saugant sieną taip pat ir nuo kontrabandininkų.
Svarbus yra ir antras momentas. Partija „Tvarka ir teisingumas“ yra vienintelė iš Lietuvos politinių jėgų, kuri žodį „teisingumas“ naudoja savo pavadinime. Labai nesinorėtų, kad dėl galimai tamsių šios partijos darbų žodis „teisingumas“ būtų nuvalkiotas, o kartu su žodžiu „tvarka“ reikštų korupcinę tvarką ir kontrabandą.
Būtent tai šiandien yra nemažiau svarbu išsiaiškinti, nei tik vieną epizodą iš galimai neskaidrių viešųjų pirkimų, už kurių pastebėjimą, vėlgi, kaip matome šiomis dienomis bei ankstesnėje istorijoje su Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovais, lekia nuo pareigų tie, kas tą neskaidrumą pastebi, o ne tie, kas tai daro.
