Yra karai, kuriuos periodiškai pakariaujam visi. Karai, kurių nėra. Bombos krinta ir namai griūva be garso. Kada taip baltai šypsomės. Taikiai šnekučiuojantis apie orą ir grybus. Kaip gi neši šiukšles iš namų? Mes sėkmingi ir laimingi visų kaimynų džiaugsmui.
Šeimose karai ne mažiau įnirtingi nei pas musulmonus. Pilietiniai, artimųjų karai visada žiauriausi. Būtina nugalėti bet kokia kaina. Bet kapituliacija ir pasidavimas į nelaisvę - šeimos pabaiga. Todėl šeimose kapituliacijų nebūna. Tik taikos sutartys.
Šių karų priežastys įvairios. Dažniausiai gana egoistinės, kurias garsiai įvardinti kažkaip nepatogu, nes neteisuoliškai atrodytų. Todėl paprastai jos garsiai ir neįvardijamos. Nors aiškiai numanomos, tačiau viešai priimta jas neigti.
Šeimoje - kaip ir politikoje. Kuo arčiau teisybės, tuo aršiau ji neigiama arba nutylima. Pagal tai gana nesunku tą teisybę ir atpažinti.
Kai karui priežasčių jau pakanka, palengva ima kauptis įtampa. Po truputį pasireiškia pretekstais ginčams dėl niekų, smulkmenomis ir kitais cunamio ženklais. Iš lėto prasideda slaptas, hibridinis karas. Abi pusės talentingai vaidina, kad viskas labai gerai.
Paprastai viskas užsiplieskia staiga. Dėl kokios nors visiškos nesąmonės.
Praūžia žodžių, kurių niekada nepasakytum, škvalas. Savo pasakymų negirdi. Tik kito. Juos susidedi į specialią ekologišką skrynutę. Užrašai "Mirtini įžeidimai" ir - į seifą. Ilgai saugai. Vis atidarydamas pasižiūrėt, ar dar yra. Ten skleidžiasi blogio žiedai, vyksta nuodų fermentacija. Sudygsta kaltinimai, būtos ir nebūtos nuodėmės pasidengia įtarimų pelėsiais.
Toks pirmasis karo etapas. Po to prasideda antrasis - aktyviųjų lūkesčių metas. Tai toks piktas Adventas. Laukimas, idant Kitas ateitų su balta vėliava ir pelenais nubarstyta ševeliūra. Kad kryžium pagulėtų prie mano kojų. O aš dar pagalvosiu, ar atleisti. Taip mielai elgiasi visi maži vaikai, šiltakraujai gyvūnai ir mylimieji.
Artimiausias žmogus staiga tampa didžiausiu pasaulyje priešu ir globalinių nelaimių priežastimi. Ir visada būna neteisus. Nors neteisūs tai abu. Vienas kiek daugiau, kitas - mažiau. Bet kas pamatuos? Matai tik Kito kaltes. Savųjų - niekada. Juk nepradėsi aiškintis, kas ne taip. Būtina, kad tau raštiškai pasiaiškintų ar šiaip paaiškintų.
Apmaudas ir susierzinimas tyliai kaupiasi ir kaupiasi. Prisigalvojama ko nėra ir niekada nebuvo. Kaip sakydavo per paksiadą iš TV dėžės, kas galimai, esą, galėjo būti. Bemiegėmis naktimis prikuriami kalnai savo pateisinimų ir kito neteisumų. Proto tamsoje surašomos baisios kaltinamosios išvados, pagrįstos geležine logika ir nepaneigiamais įrodymais.
Ir būtinai iš slaptavietės ištraukiamos visos iki vienos nudėvėtos nuoskaudos. Jomis sau kamputyje tyliai, skaniai mėgaujamasi. Vis dedama į kiaulę taupyklę, kad ilgiau užtektų. Įsisenėjus įtampai niekas net nebeatsimena, nuo ko viskas prasidėjo.
Šis antrasis konflikto etapas palaipsniui baigiasi, iki soties prisidžiaugus savo skausmais. Išaušta trečioji karo stadija - pasirengimas deryboms. Tai deklaruojama kūno kalba, intonacijomis ir įvairiausiais ženklais. Mat tave galas, atleisiu, bet turi pirmas prisipažinti esąs neteisus.
Bet sprendimo esmė visiškai ne ta, kas teisus. Esmė - ar nori tą įtampą užbaigti, ar nenori. Tam, kad grįžtų gyvenimas, kiekvienai pusei reikia atsisukti veidu ir nueiti savo kelią iki susitikimo.
Dažniausiai iniciatyvą parodo tas, kuris yra teisesnis. Arba tiesiog stipresnis. Arba kurio kaltės našta mažesnė. Nes jam paprasčiausiai lengviau.
Ir tuo jis visada laimi. Priverčia kitą pusę giliau susivokti ir praryti savo neteisumo dozę. Ir po karo tą, kuris pirmasis ištiesė ranką ir pirmasis pasakė reikiamus žodžius, myli ir gerbia labiau. Jaučia dėkingumą už taiką.
Tačiau kito konflikto metu jau ima laukti, kad pirmas nusileistum. Nes tai tampa jūsų taisykle.
Todėl tai taip sunku. Nes laimėdamas visada pralaimi. Bet pralaimėjęs savo didenybės didybę, laimi visą gyvenimą. Labai nedaugelis tam turi jėgų. Iki galo praktiškai nei vienas.
Tačiau vien tai, kad tą sugebi suprasti ir stengiesi, suteikia šansą išsigelbėti.
