V.Adamkaus dienoraščių knyga „Pareigos, kurios nesibaigia“ turėtų būti išleista kitų metų pradžioje. Joje buvęs šalies vadovas apmąsto pastarųjų penkerių metų, kai jis jau neina prezidento pareigų, Lietuvos gyvenimą, atvirai pasakoja apie savo išgyvenimus, džiaugsmą ir liūdesį kėlusius įvykius, rašo „Lietuvos rytas“ .
Knygoje gausu svarstymų apie politiką, minčių apie Lietuvos istorinį kelią, žmogaus gyvenimą.
V.Adamkus jau ne vieną dešimtmetį nuolat rašo dienoraštį ir jame fiksuoja tiek šalies, tiek ir asmeninio gyvenimo įvykius, juos komentuoja, vertina, neslepia ir savo išgyvenimų.
Antrosios prezidento V.Adamkaus kadencijos panorama jo akimis buvo pateikta dienoraščiais grįstoje atsiminimų knygoje „Paskutinė kadencija“, kuri sulaukė didelio skaitytojų dėmesio ir kartu sukėlė nemenką šurmulį visuomenėje dėl joje atskleistų šalies politinio gyvenimo užkulisių.
V.Adamkus sutiko kelias rengiamos dienoraščių knygos „Pareigos, kurios nesibaigia“ ištraukas pateikti „Lietuvos ryto“ skaitytojams.
„2009 metų liepos 12 diena, Vilnius. Paskutinioji darbo diena ir kartu pirmoji, kai neinu prezidento pareigų, nesu atsakingas už tai, kas vyksta valstybėje.
Vidudienį Seimo rūmuose prisiekus prezidentei Daliai Grybauskaitei baigėsi mano antroji kadencija. Kai po iškilmių S.Daukanto aikštėje važiavau namo į Turniškes, šmėkštelėjo mintis, kad mano moralinis įsipareigojimas du kartus prezidentu mane išrinkusiems Lietuvos žmonėms niekuomet nesibaigs. Iki paskutinio atodūsio tai jausiu.
Nesinorėjo grįžti baigus dešimt metų trukusias pareigas į tuščius namus. Pasikvietėme kelis artimiausius bendradarbius ir draugus. Ištisas šešias valandas praleidome dalydamiesi prisiminimais. Taip nejučia perėjau iš oficialaus į privatų gyvenimą. Savo darbą atlikau, ir taškas. Nejaučiu jokios depresijos.
2009 metų rugpjūčio 23 diena, Vilnius. Šiandien minime Baltijos kelio 20-metį. Nors greitai lekiantis laikas užkloja praeitį, ir dabar net kvapą užima prisimenant, kaip nuo Vilniaus iki Talino 600 kilometrų nusitęsė gyvoji žmonių grandinė. Tokio ryžto ir laisvės troškimo pasaulis nebuvo regėjęs.
Su Alma nuvykome į Seime surengtą iškilmingą posėdį. Prisimindami anų dienų entuziazmą pagalvojome, kad dabar tokios žmonių vienybės jau nesulauktume – gal tik pusė jų teateitų į aikštes ginti valstybės.
Vakar netikėtai buvo paskelbta naujienų agentūros „Associated Press“ žinia, grindžiama JAV spaudos pranešimu, kad Lietuvoje neva buvo kalinami Gvantanamo kalėjimo kaliniai. Mūsų žiniasklaida puolė manęs teirautis, ar man kas nors apie tai žinoma.
Nuoširdžiai atsakiau, kad man tai visiška staigmena. Nei Vyriausybė, nei specialiosios tarnybos niekuomet manęs neinformavo apie jokius kalinius iš Gvantanamo.
Esu įsitikinęs, kad toks įkalinimas mūsų šalyje nebuvo įmanomas neturint aukščiausios valdžios pritarimo, o ne tik aš, bet ir Vyriausybės, Seimo vadovybė tvirtina nieko apie tai nežinanti. Tiesą sakant, Lietuva per maža šalis, kad čia būtų įmanoma paslėpti kalėjimą taip, kad niekas nieko nepastebėtų. Nesuprantu, kas ir kodėl paskleidė šią žinią.
2009 metų spalio 22 diena, Vilnius. Šiandien 11 valandą, kaip ir buvo sutarta, pas mane į kabinetą užėjo Dalia Grybauskaitė. Akis į akį kalbėjomės apie įtarimus, kad Lietuvoje galėjo būti kalinami CŽV kaliniai.
Turbūt nieko daugiau neišsiaiškinome. Ji linkusi tikėti, kad tokių kalinių galėjo būti, nors pripažįsta, kad tai tik prielaida, neparemta faktais. Priėjome prie bendros nuomonės, kad gal ką nors daugiau išsiaiškins parlamentinė komisija.
2009 metų spalio 26 diena, Vilnius. Įtarimai, kad Lietuvoje galėjo būti CŽV kalėjimas teroristams, – tikra šienapjūtė žiniasklaidai. Sulaukiau gausybės kvietimų dalyvauti televizijos ir radijo diskusijų laidose, duoti interviu spaudai. Atsisakinėju.
Jau esu anksčiau pareiškęs, kad nėra jokių šio įtarimo įrodymų. Nieko naujo negaliu pridurti. Nėra užregistruota JAV lėktuvų skrydžių į Lietuvą, neaptikta kalėjimo pėdsakų.
Galiausiai būtų tikras pasaulio stebuklas, jeigu Lietuvoje CŽV turėtų kalėjimą ir pavyktų išsaugoti šio fakto paslaptį. Pasakiau, kad man ši istorija atrodo gryna fantazija.
2009 metų lapkričio 23 diena, Vilnius. Lietuvos kariuomenės sukūrimo 91 metinės paminėtos kariniu paradu Arkikatedros aikštėje ir mišiomis. Būtų galima tik pasidžiaugti šia tradicija, bet...
Apgailėtina, kad naujoji valdžia dėl savo partinių kaprizų neparodė elementarios pagarbos ką tik baigusiam eiti Lietuvos kariuomenės vado pareigas aukščiausią karinį laipsnį turinčiam generolui leitenantui Valdui Tutkui.
Jis paradą stebėjo būdamas tarp civilių, nepakviestas arčiau trijų valdžios moterų – Dalios Grybauskaitės, Irenos Degutienės ir Rasos Juknevičienės, prie kurių, išsitempę kaip stygos, stovėjo kiti buvę kariuomenės vadai, matyt, geresni tuo, kad moka pataikauti. Buvo bjauru tai matyti...
2009 metų lapkričio 29 diena, Vilnius. Šiandien pas mane į kabinetą Prezidentūroje užsuko prezidentas Algirdas Brazauskas. Jis grįžo iš Izraelio, kur gydėsi Lietuvoje dar neregistruotais vaistais. Atrodo daug geriau. Tikiuosi, kad pavyko sustabdyti vėžio plitimą.
Kalbėjomės apie įtarimus, kad Lietuvoje galėjo veikti CŽV kalėjimas, tyrimo komisijos veiklą. Algirdas visiškai pritarė mano sprendimui neiti ten liudyti ir įteikti pareiškimą raštu. Abu apgailestavome, kad iš šios istorijos kuriamas Lietuvai kenkiantis viešųjų ryšių spektaklis.
2009 metų gruodžio 13 diena, Vilnius. Į Lietuvą atėjo šaltis. Lauke jau minusinė temperatūra. Pusdienį praleidau skaitydamas Laimono Tapino knygą apie talentingą kino režisierių Vytautą Žalakevičių „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“.
Temstant išėjau į kiemą. Visiška tyla. Girdėti tik kaip po kojomis čeža šalčio pakirsta žolė. Iš tolumos atklysta bažnyčios varpo aidas. Išgirstu, kaip čia pat vienišas genys kala pušį. Sustoju, klausausi. Atrodo nerealu...
2009 metų gruodžio 14 diena, Vilnius. Jau rašiau, kad lankydamasis Čikagoje išgirdau apie Turniškėse kertamas pušis. Iškirsta 160 gražiausių medžių, pasirodo, dėl... „prezidentės saugumo“. Kai pamačiau, kas padaryta, sakyčiau, širdis krauju pasruvo. O „Lietuvos rytas“ užsipuolė, kad gamtosaugininkas Valdas Adamkus tyli. Atseit bailys, bijo žodį tarti... Daviau interviu, kur išliejau savo širdgėlą.
Netikėta žinia: popietę į mano kabinetą įėjo Božena ir padavė spaudos pranešimą. Atsistatydino Povilas Malakauskas! Neva savo noru, nors prieš keletą dienų jis prasitarė, kad toliau jam dirbti darosi neįmanoma.
Vadinasi, konservatoriai įvykdė savo planą. Gaila, kad prezidentė pasidavė šiai įtakai. Pasitraukė Lietuvai atsidavęs, intelektualus, sąžiningai dirbęs, bet konservatoriams neįtikęs pareigūnas, nes nesutikdavęs jiems tiekti politinius konkurentus galinčius kompromituoti VSD dokumentus.
Paskambinau P.Malakauskui ir padėkojau už dorą darbą Lietuvos valstybei ir jos piliečiams.
2010 metų sausio 30 diena, Istapa. Iš Lietuvos užsienio reikalų ministro posto atleistas Vygaudas Ušackas sulaukė siūlymo vadovauti Europos Sąjungos misijai Afganistane. Labai svarbios pareigos, 300 pareigūnų štabas, milijardo eurų metinis biudžetas. Paradoksas: namuose – atleistas, o Briuselyje – rimtas diplomatinis pripažinimas.
2010 metų vasario 24 diena, Vilnius. Pavakarę aplankiau su vėžiu kovojantį savo kaimyną prezidentą Algirdą Brazauską. Žinojau, kad jam teko mėnesį praleisti ligoninėje, buvo atsidūręs net reanimacijos skyriuje. Kai atėjau į svečius, Algirdas sėdėjo prie stalo. Nesikėlė nuo kėdės, matėsi, kad gerokai sukritęs, praradęs daug svorio, bet atrodė neblogai.
Vis dėlto sveikindamasis turėjau susivaldyti, kad nekrūptelėčiau, – jo kalba buvo sutrikusi, sunkiai tarė žodžius. Supratau, kad jis labai sunkus ligonis. Negalėjau patikėti, kad visada man tvirtas kaip ąžuolas atrodęs žmogus taip stipriai pakirstas ligos.
Nenorėdamas Algirdo varginti, ketinau pabendrauti tik kokias 15 minučių, bet prezidento paprašytas išbuvau pas jį ilgiau kaip valandą. Stengiausi kuo daugiau pats kalbėti, kad jam reikėtų mažiau pastangų bendraujant. Tačiau jis, sutelkęs jėgas, buvo aktyvus pašnekovas. Kalbėjomės apie politinius reikalus. Mūsų vertinimai visiškai sutapo.
Prezidentas ypač susigraudino kalbėdamas apie Lietuvos nueitą kelią. Abu su ponia Kristina prašėme nesijaudinti, mėginome nukreipti pokalbį kita linkme.
Sutarėme, kad aplankysiu Algirdą dažniau. Išeidamas paprašiau jo pasirašyti ant mano atsinešto jo portreto, kurį pakabinsiu savo kabinete Prezidentūroje. Pasirašė, bet parašas daug pasako apie jo sveikatos būklę...
2010 metų balandžio 11 diena, Vilnius. Pasaulis komentuoja nelaimę Smolenske. Kuriamos įvairios teorijos. Gal vėlesni tyrimai ir atskleis, kaip ten iš tikrųjų viskas buvo.
Nuo ankstyvo ryto man skambina tarptautinės naujienų agentūros, televizijos, nes žinoma, kad aš artimai bendravau su Lechu Kaczynskiu (sykį, jau artėjant į pabaigą mano kadencijai, jis sakė suskaičiavęs, kad buvome susitikę 14 ar 15 kartų).
2010 metų balandžio 12 diena, Niujorkas. Per Varšuvą atskridau į Niujorką. Tarp reisų buvo dviejų valandų pertrauka. Mane pasitikęs ambasadorius Egidijus Meilūnas pranešė, kad Lecho Kaczynskio palaikai jau atvežti į Prezidento rūmus ir velionis pašarvotas Prezidentūros koplyčioje.
Lenkai, sužinoję, kad pakeliui į Niujorką užsukau į Varšuvą, skubiai atsiuntė palydą ir aš nedelsiant išvykau į Prezidentūrą, įsikūrusią buvusiuose Radvilų rūmuose. Pro centrinius vartus nebuvo įmanoma įvažiuoti, nes ir kelias, ir šaligatvis skendėjo gėlėse.
Į rūmų kiemą įsukome pro šoninį įvažiavimą iš parko pusės. Pasitiko man seniai pažįstama ilgametė Lenkijos prezidento protokolo tarnybos vadovė. Išvydusi mane susigraudino, išspausdama ašarą ir man. Tylėdami ėjome ilgais, visiškai tuščiais rūmų koridoriais, kuriais ne kartą teko eiti anksčiau. Nesutikome nė gyvos dvasios.
Prasivėrė koplyčios durys, o ten – vienišas karstas, uždengtas Lenkijos valstybine vėliava, dega kelios žvakės. Buvau pirmasis, kuris Jam atidavė paskutinę pagarbą.
2010 metų liepos 1 diena, Vilnius. Šiandien Antakalnio kapinėse palaidotas prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Velioniui parodyta derama pagarba, laidotuvės atitiko visus atsisveikinimo su buvusiu šalies vadovu reikalavimus.
Vienintelis šaukštas deguto – Bažnyčios sprendimas neįleisti prezidento karsto į Katedrą. Visuomenė supriešinta. Viešai sakau ir kartoju: Bažnyčios hierarchai padarė rimtą klaidą.
Vis dėlto su Alma nusprendėme nueiti į mišias Katedroje ir pasimelsti už velionį, vengdami kilusios priešpriešos, nors socialdemokratas Gediminas Kirkilas kvietė vykti į Kaišiadorių bažnyčią, kur mišių nuvyko A.Brazausko artimieji, juos lydėjo būrys politikų, Seimo narių.
Svarstėme ir mes, ką daryti. Jeigu būtume važiavę į Kaišiadoris, aišku, tai reikštų, kad ir mes viešai protestuojame prieš Bažnyčios hierarchų sprendimą. Tik prisidėtume kaitinant ir taip įkaitusią atmosferą.
Svarbiausia suvokti, kad išlydėdami A.Brazauską užverčiame išskirtinės reikšmės mūsų istorijos lapą. Turėtume atsisveikinti su prezidentu jautriai, žmogiškai sutardami.
Deja, liūdina tai, ką pasitaiko skaityti ar girdėti. Iš kur kai kurių žmonių pasisakymuose tiek daug neapykantos, keršto, bjaurasties, pamiršus bet kokį krikščioniškumo jausmą?
2010 metų rugsėjo 12 diena, Vilnius. Šiandien – bronzinis krepšinio sekmadienis. Kokia nepaprasta diena! Gal nuo Atgimimo laikų nebuvo tokios tautos vienybės. Gatvėmis važinėja trispalvėmis papuošti automobiliai.
Per Lietuvą ritasi džiaugsmo banga. Prisiminiau mūsų krepšininkų pergalę Europos krepšinio čempionate 1937 metais Rygoje. Nors buvau tik 11 metų, prisiminimai ir šiandien gyvi. Įsivaizduoju, kas dėsis rytoj, kai Vilniuje bus pasitinkami mūsų vyrai.
2011 metų vasario 19 diena, Vilnius. Liūdesys gaubia Lietuvą. Graudžiai simboliška, kad Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ąją – mirė Justinas Marcinkevičius. Neįtikėtinas sutapimas, kad dvi didžios Lietuvos asmenybės – Jis, Tautos Poetas, ir Laisvės Šauklys Jonas Basanavičius mirė šią kiekvienam lietuviui išskirtinai brangią dieną.
Esu vienas likimo apdovanotųjų, kuriam teko laimė bendrauti su šiuo Lietuvos dvasią savo eilėmis genialiai išreiškusiu Poetu. Užuojautos knygoje įrašiau: „Didžiajam Tautos Poetui ir Laisvės Šaukliui nutilus, jo balsas per amžius skambės vaikams Lietuvos.“
Laidojant Justiną Antakalnio kapinėse smarkiai snigo. Stovėjau ties kapo duobe ir galvojau, kad verkia ne tik Lietuva, bet ir dangus. Mačiau, kaip mūsų ašaros, virstančios snaigėmis, pamažu užkloja karstą baltumu. Orumas lydėjo Justiną per gyvenimą. Tokios ir jo laidotuvės. Tik sieloj – tuštuma...
2011 metų lapkričio 3 diena, Vilnius. Nežinome, kada baigsis mūsų žemiškasis kelias. Einu juo jau 85-erius metus... Stengiuosi žengti oriai, klausydamasis savo sąžinės, su meilės jausmu širdyje. Žinau, kad žmogaus gyvenimas būna kupinas džiaugsmo, svajonių, bet nuspalvintas ir žmogiškojo liūdesio spalvomis. Likimas man dovanojo gyvenimo kelią, koks retai kam pasitaiko.
Dėkingas už tai, dėkingas ir už išbandymus, kuriuos išlaikiau. Dėkingas auklėtojams, mokytojams, bendradarbiams, bendražygiams, bičiuliams, kad padėjo įgyti ir išsaugoti vertybes, kuriomis gyvenu visą savo amžių.
Turbūt sau galiu priskirti vienintelį nuopelną, kad per savo gyvenimą stengiausi šias vertybes skleisti visiems. Ne man vertinti, kaip tai pavyko, bet visada nuoširdžiai vykdžiau įsipareigojimus savo artimui, tautai, žmonėms.
Visa diena prabėgo svečiams keičiant vienam kitą, bendraujant su žiniasklaida. Mažiausiai šiandien mane matė Alma. Šūsnys telegramų, glėbiai gėlių. Daugybė užsienio politikų, valstybių vadovų skambučių.
2012 metų balandžio 9 diena, Blumingdeilis, Ilinojaus valstija. Prailgo dienos. Net Velykos nublanksta, kai esi toli nuo namų. Nors kasdien telefonu kalbuosi su Alma, vis viena traukia namo. Blogiausia, kad tik šiandien paaiškėjo, kada mane priims ligoninė. Inksto užšaldymo procedūrą atliks tik balandžio 19 dieną.
Guodžia, kad pavasaris čia jau išsiskleidęs visu grožiu. Visur vešli žaluma, žiedai, gausybė dekoratyvinių medžių, apsipylusių baltais ir rausvais žiedais. Primena milžiniškas puokštes. Jos puošia gatves, aikštes, privačias rezidencijas. Šiandien kilo stiprokas vėjas. Almai sakiau, kad lijo žiedais – jie baltai nuklojo visą Biručių terasą. Gražu... Bet vis viena noriu namo.
2012 metų balandžio 14 diena, Blumingdeilis. Šiandien pirmą kartą išvažiavau pasižmonėti – apsilankiau Pasaulio lietuvių bendruomenės centre Lemonte, kur vyksta jubiliejinis, 50-asis, Lietuvių fondo suvažiavimas. Daugybė pažįstamų veidų...
Vakare „Oak Brook Hyatt“ viešbutyje vyko pobūvis, bet aš atsisakiau ten važiuoti, nors ir buvau tiesiog spaudžiamas būti tarp svečių. Mat neatsivežiau vakarinio kostiumo ir iškilmingoje aplinkoje būčiau jautęsis nejaukiai. Nors dr. Antanas Razma įtikinėjo, kad „mums reikia tavęs ir ne rūbas svarbu“, nepasidaviau...
2012 metų balandžio 21 diena, Čikaga. Užvakar atvykau į ligoninę ir jau septintą valandą ryto buvau operacinėje. Ir čia tuoj pat, kaip sakoma, „nutrūko filmas“. Pilna anestezija.
Pabudau po pustrečios valandos palatoje. Tyla. Nė dvasios. Galvoju: kur aš čia dabar atsidūriau?
Pasirodo dvi gailestingosios seserys su švirkštais rankose. Sako: „Suleisime vaistų kraujo spaudimui sumažinti, nes per aukštas.“ O aš galvoju, ar man buvo kas padaryta?
Visiškai nieko nejaučiu. Man sakė, kad prieš šaldymo procedūrą bus atliktas tyrimas. Tik tvirtai įsitikinę, jog įmanoma pasiekti pažeistą vietą, daktarai imsis procedūros. Antraip nieko nedarys ir po šešių mėnesių vėl atliks tyrimus. Pasiteiravęs seselių sužinau, kad inksto navikas jau užšaldytas.
Po pusvalandžio jos vėl pasirodo ir praneša, kad kraujo spaudimas per mažas, tad gaunu antrą vaistų dozę į veną. Po kurio laiko – dar vienas patikrinimas ir išgirstu: „Viskas gerai, pone, renkitės ir keliaukite į namus.“
2012 metų gegužės 12 diena, Vilnius. Truputį pailsėjau po kelionės ir tuoj įsitraukiau į kasdienę rutiną. Kiekvieną dieną pusę dešimtos ryto atvykstu į Prezidentūrą ir skaitau kalnus laiškų, raštų, kvietimų. Nuolat skamba ir telefonas. Smagu ir truputį neramu, ar užteks jėgų atlaikyti visą šio dėmesio bangą.
2014 metų vasario 6 diena, Vilnius. Šiandien baigtos chemoterapijos procedūros. Ištvėriau gerai, net nepykino, tik nuslinko pusė plaukų. Maža bėda. Dabar keturias dienas pailsėsiu ir tuomet bus atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas, kurio rezultatai lems, kaip būsiu gydomas toliau. Tikiuosi, žinios bus geros ir daugiau chemoterapijos neprireiks.
Jaučiuosi labai dėkingas visiems nepaprastai dėmesingai mane gydžiusiems gydytojams, rūpestingai globojusiai Almai ir nuolat dvasiškai rėmusiems bičiuliams.
2014 metų kovo 18 diena, Vilnius. Po beveik trijų savaičių, praleistų ligoninėje, aš vėl namie! Puikus jausmas. Vaikštau po kambarius ir viską regiu lyg naujomis spalvomis... Esu išleistas namo tarsi atostogų.
Po savaitės teks grįžti į ligoninę, kur bus baigtas paskutinis chemoterapinio gydymo ciklas, o tada sprendžiama, ką daryti toliau. Čia ir yra didysis klaustukas. Jaučiuosi gerai, tad tikiuosi, kad ir tyrimų rezultatai bus geri.
2014 metų liepos 10 diena, Vilnius. Skaudi žinia: namuose Ist Hamptone mirė Juozas Kazickas. Sunkiai išgyvenu šią asmeninę brangaus bičiulio netektį, nors žinojau, kad jo sveikata jau silpna. Paskutinį kartą kalbėjomės telefonu prieš mėnesį. Kone prisiekėme vienas kitam susitikti žiemą jo mylimoje Ket Kei saloje Bahamose. Deja, nepavyks...
Skambina žurnalistai, prašo prisiminti šį taurų, Lietuvą labai mylėjusį žmogų. Pragyveno labai prasmingą 96 metus trukusį gyvenimą. Lieka jo darbai, paramos fondas, kurio veiklą tęs vaikai. Ir brangūs prisiminimai visų jo bičiulių širdyse.“
Gydėsi ir Čikagoje
* V.Adamkus skaičių magija dvelkiantį savo 88-ąjį gimtadienį šį pirmadienį su žmona Alma šventė Čikagoje bičiulių namuose. Šiandien jie jau skrenda į Vilnių.
* Šios kelionės į JAV V.Adamkus iš anksto neplanavo. Jam teko vykti gydytis į Čikagos Šiaurės Vakarų (Northwestern) universiteto klinikas, kurių medikai įgiję didžiulės vėžinių audinių sunaikinimo užšaldymo būdu patirties.
* Naudoti būtent šį chirurginės operacijos nereikalaujantį gydymo metodą V.Adamkui rekomendavo Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų medikai.
* Buvęs šalies vadovas niekada neslėpė nuo visuomenės savo sveikatos būklės, paslapties skraiste nedangstė ir fakto, kad jam buvo aptikti vėžio pažeisti audiniai viename inkstų ir 2012 metų balandžio mėnesį Čikagos Šiaurės Vakarų universiteto klinikoje prireikė atlikti šio židinio užšaldymo procedūrą.
* Tačiau tuo V.Adamkaus kova su vėžiu nesibaigė. Vilniaus Santariškių klinikose jam teko atlaikyti ne vieną pacientus alinančio chemoterapinio gydymo procedūrą.
* Naujausi sveikatos tyrimai parodė, kad reikia ir antros inkste atsiradusių vėžinių darinių užšaldymo procedūros, kuri ir buvo neseniai sėkmingai atlikta Čikagoje.
* Kaip žvaliu balsu savo gimtadienio rytą pasakojo V.Adamkus, jam operacinėje teko praleisti apie keturias valandas, bet jau tą pačią dieną jį gydytojai išleido iš ligoninės.
* Vis dėlto tai nėra nerizikinga procedūra, nes medikai privalėjo pažeistus vėžio inksto audinius nepažeidžiant kraujotakos sistemos užšaldyti net milimetro dalių tikslumu.
