Vasarą iš koalicijos išmetus Lietuvos lenkų rinkimų akciją, jos valdyta Energetikos ministerija teko Darbo partijai, bet ji jai priklauso tik formaliai. „Darbiečių“ neva pasiūlytas „Klaipėdos naftos“ vadovas R.Masiulis daugiau bendro turi su jį tos įmonės direktoriumi paskyrusiais konservatoriais nei su dabartine valdžia.
Šią savaitę tokia pati amputacija buvo atlikta ir „tvarkiečiams“, kai po galimos politinės korupcijos skandalo, įsukusio ir partiją, ir jos valdytą Vidaus reikalų ministeriją, iš posto pasitraukė ministras D.Barakauskas.
Vos R.Paksas trečiadienį „pristatė“ premjerui visus apstulbinusią policijos generalinio komisaro S.Skvernelio kandidatūrą, A.Butkevičius nedelsdamas apie tai pranešė viešai, o prezidentė pasirašė atitinkamą dekretą, net nesulaukusi specialaus „tvarkiečių“ prezidiumo posėdžio.
Žaibiškai iškeptas naujasis ministras tuo metu buvo užsienyje. Per skubą prezidentė net nepasirūpino jo formaliai atleisti iš generalinio komisaro pareigų atskiru dekretu. Klausimas: ar asmuo, vienu metu būdamas ir policijos vadovas, ir paskirtasis ministras, gali prisiekti Seime?
Jei skubėti, tai skubėti. Vakar paskelbta žinia, kad naujuoju policijos generaliniu komisaru jau pasiūlytas dabartinis jo pavaduotojas R.Požėla, nors, pagal įstatymus, tai siūlyti gali vidaus reikalų ministras, kuris pats dar eina policijos vadovo pareigas.
Kyla ir daugiau klausimų. Kodėl R.Paksas vis dėlto sutiko šitaip atsitraukti, kai kituose frontuose įprastu sau stiliumi atstato ragus? Pavyzdžiui, vienas minėto skandalo herojų prodiuseris R.Skaisgirys oficialiai nominuotas partijos kandidatu į sostinės merus.
Kodėl R.Paksas panašiai neužsispyrė ir dėl ministro? Galbūt teisėsaugos tyrimas yra rimtesnis, nei atrodo, ir pats „tvarkiečių“ vedlys gali tapti nauju specialiuoju liudytoju po D.Barakausko ir buvusio partijos atsakingojo sekretoriaus R.Ručio?
Gal užsitęsusios naujo ministro paieškos būtent „tvarkiečių“ gretose būtų sustiprinusios R.Pakso kritikų pozicijas ir sukėlusios dar didesnę sumaištį partijoje?
Bet kokiu atveju galima konstatuoti, kad ši valdančioji koalicija nuo pat pradžių nelengvai rasdavo kandidatų į svarbius valstybės postus, taip atspindėdama bendrą šalies demokratijos problemą – visos pagrindinės politinės jėgos išgyvena vis aštrėjančią kadrų ir lyderių krizę.
Vadinasi, lyg ir natūralu, kad prezidentė kartu su premjeru pamažu užima tas pozicijas, kurių nesugeba išlaikyti tie, kurios jiems priklauso.
O tai, kad Vidaus reikalų ministerija, tapusi galimos „tvarkiečių“ politinės korupcijos skandalo centru, iš jų atimta, gal irgi į naudą.
Kita vertus, kirba klausimas, kam tuomet reikalingos partijos, jei laimėjus rinkimus iš jų atimama teisė kontroliuoti ministerijas, skirti ten savo atstovus. Šiuo atveju ne taip svarbu, gerus ar blogus.
Demokratijos principų požiūriu ne itin šviesiai atrodo ir tai, kad maždaug po pusantro dešimtmečio vidaus reikalų sistemai vėl ateina vadovauti žmogus su antpečiais. Dar nežinia ir tai, ar su ministerijos aparatu amžinai kariaujančios policijos vadovas, tapęs to aparato galva, suteiks stabilumo visai sistemai.
Juk nederėtų pamiršti, jog policija ir kitos jėgos struktūros – tik viena sistemos dalis. Kitos – savivalda, viešasis administravimas, valstybės tarnyba. Su šiomis sritimis visą gyvenimą policininku buvęs S.Skvernelis, regis, turi tiek pat bendro, kiek ir su „tvarkiečių“ partija.
Šią savaitę pakako painiavos ir kitur, kai kilo triukšmas paskelbus, kad Lietuvos institucijos pradėjo oficialią žinomo krepšininko Ž.Ilgausko pilietybės panaikinimo procedūrą.
Teisiniu požiūriu, atrodytų, padėtis paprasta. Pagal Lietuvos įstatymus dvigubą pilietybę gali turėti tik prieš nepriklausomybės atkūrimą į užsienį emigravusieji, įgiję svetimą pilietybę savaime arba užsieniečiai, turintys ypatingų nuopelnų Lietuvai.
Krepšinio žvaigždė šių kriterijų neatitinka. O kad tokie kaip jis galėtų pasilikti Lietuvos pilietybę, įgiję kitą, reikia keisti Konstituciją.
Taigi Ž.Ilgauskas, davęs JAV piliečio priesaiką, kurioje, be kita ko, yra žodžiai apie nepaklusimą kitoms valstybėms, iš esmės pats atsisakė Lietuvos pilietybės. Pats prabilęs krepšininkas tik patvirtino, kad jam į visus šiuos dalykus nusispjauti.
Tačiau sujudusi šalies visuomenė žvelgė tik į vieną pusę – vėl keikė šalies įstatymus, rovėsi plaukus, kad nykstanti Lietuva taip švaistosi savo geriausiais.
Politikai, žinoma, metėsi darytis sau pigios reklamos. Pirmoji suskato šalies vadovė D.Grybauskaitė – ji tuojau pat paskelbė apie įstatymo pataisas, suteikiančias jai teisę palikti Lietuvos pilietybę tiems kitų valstybių piliečiais tapusiems lietuviams, kurie, jos sprendimu, Lietuvai turi ypatingų nuopelnų.
Ar Ž.Ilgauskas tikrai pakliūtų į tų nusipelniusiųjų gretas, dar nežinia. Tačiau jau dabar aišku, kad šalies įstatymai šiuo požiūriu painūs, o norma, leidžianti dvigubą pilietybę turėti tik senosios kartos emigrantams, bet neleidžianti naujiems, – akivaizdžiai diskriminacinė.
Padėtį būtų galima pakeisti tik referendumu pataisius Konstituciją. Vadinasi, politikai ir visuomenė turėtų dėti kur kas daugiau pastangų šia kryptimi, o ne tik piktintis arba užsiimti pigia reklama.
Tačiau vargu ar bus pasimokyta ir iš šios triukšmą sukėlusios Ž.Ilgausko istorijos.
Greičiausiai bus laukiama naujo tikro ar tariamo skandalo. Ir vėl bus klaidžiojama tarp trijų pušų, nors kelias tarsi aiškus.
Apžvalgininkas
