Namas, kuriame gyvenu, stūkso beveik pačiame Vilniaus centre, tarp gražių medžių ir kitų gražių namų, bet tai, kas dedasi jo viduje, neprilygsta nei Vilniaus centrui, nei tiems medžiams. Atrodytų, kad būtent šiam namui yra paliktos visos teisės ir pareigos išsaugoti Sovietų Sąjungos „bytavūchos“ dvasią mūsų šiandienoje.
Šiame daugiabutyje – visų Sovietų Sąjungos tradicijų paveldas: nušiurusios sienos, ant kurių nagais girtumo ekstazės pagautos paauglės kadaise išraižė „vova, ja tebia liubliu“ , „katia suka“, „ja molodec“ ir kitus panašius užrašus, piktos kaimynės ištinusiomis kojomis su sintetiniais chalačiukais eina vienos pas kitas cigarečių pasiskolinti, jų vyrai – alkoholikai, kurie jau nuo ryto šlitinėja daugiabučio koridoriuose su treningais ir baltais marškinėliais be rankovių, kadaise vadintais „maika-alkogolička“, jų pasimetę vaikai, žvelgiantys į mane žvilgsniais, kurie atrodo tik ir sako: „aš tuoj užaugsiu ir tada tau šakutės“ ir visokie šunys išpuvusiom akim. Tokiam koloritui negali likti abejingas.
Iš pradžių, aš nesupratau, kur esu, ir bandžiau su jais sveikintis, bendrauti taip, kaip bendraujame visame likusiame Vilniuje. Bet kai po kiekvieno „laba diena“ į mane žvelgdavo sutrikusiu ir įtūžio kupinu žvilgsniu už tą sukeltą sutrikimą, tai daryti nustojau. Dar tos kaimynės ištinusiomis kojomis turi savybę visada aplenkti. Kai mes lipame laiptais beveik kartu ir regime bendrą tikslą – laiptinės duris, kaimynė staiga supranta, kad jai žūtbūt reikia iš čia ištrūkti pirmai, nes vieną kartą atsidariusios durys kitą kartą gali nebeatsidaryti. Todėl dama nusprendžia, kad ji ir bus tas vienintelis žmogus, kuris išsigelbės iš šios pragaro laiptinės.
Dama lengvai stumteli mane alkūnėmis ir paspartina savo ištinusių kojų žingsnį, jos užpakalis, it koks užsikūręs variklis, pagreitėjusiu ritmu ima liulėti į šonus, įgauna pagreitį ir dama pasiekia finišo tiesiąją – duris. Po kelių sekundžių jas pasiekiu ir aš, bet lieku su daug klausimų galvoje. Kodėl tos sovietinės damos visada taip susijaudina išvydusios duris? Vis dar prisimenu tūkstantį ir vieną situaciją, kai vos per plauką nežuvau viešajame transporte, kai tokio tipo dama išvydo duris.
Čia galima išvesti dailią literatūrinę paralelę – ak, tos sovietinės damos, jos kaip paukščiai – tik prasivėrus narvo durims, šios išskleidžia sparnus – alkūnes, pasipusto uodegą – didelį liulantį užpakalį ir pragysta keiksmažodžių papliūpomis, kad tik jas išleistų. Ir kaip po viso to galima jų nemylėti!
Bet dar yra ir Vladas. Nežinau jo tikrojo vardo, tai susigalvojau jį vadinti Vladu. Vladas yra mano pagrindinis kaimynas – mano kančia, mano laimė ir nelaimė, mano įkvėpimas ir gyvenimo tragedija, mano mokytojas ir išbandymas. Taip arba panašiai turbūt kalbėtų budistai. Aš kalbu kitaip – būna, kad verkiu, keikiuosi, nervinuosi, grūmoju kumščiu ir grasinu užmušianti Vladą (aišku, pati sau, ne jam). Apie jį jau žino visi mano draugai, pažįstami ir nepažįstami, o dabar žinosite ir jūs.
Jis gyvena tiesiai už mano miegamojo sienos. Vlado gyvenimo būdas yra mano akims širdingai keistas – Vladas geria nuo to meto, kai aš dar giliai miegu, o kai prabundu, jis jau būna gerokai „įplempęs“. Kai Vladas įplempia, jis išgyvena didelę širdies kančią, o širdies kančią geriausiai apklosto muzika. Štai čia ir yra didžioji problema. Mano ir Vlado muzikiniai skoniai stipriai skiriasi, o kolonėles jis labai galingas turi. Kuo labiau jam plyšta širdis – tuo stipriau plyšauja kolonėlės Kirkorovo balsu. Taip, mėgstamiausias jo dainininkas – Filia. Jis yra jo mėgstamiausias rytais, dienos metu ir vėlų vakarą. Lygiai tuo pačiu metu jis yra mano nemėgstamiausias.
Su Vladu kalbėtis neįmanoma, nes tuo metu, kai mano akys žvelgia į jį, jo akys žvelgia į savo pakaušį, o kūnas plastiškai plaukioja ore ir viena dantų eilė ieško kitos. Vladas tada neatsimena, kokia kalba yra jo gimtoji ir atsako man tik urvinio žmogaus balsių kratiniu. Tokiomis akimirkomis man, švelniai tariant, labai sunku į jį žvelgti tolerantiškai.
Kartais Vladas prisiblerbia tiek, kad nė savo Kirkorovo įjungti neišgali. Tada Vladas dūsauja. O jo atodūsiai - lyg stipriai pašauto žvėries. Iš gilumos, iš pėdų, keliauja tas garsas ir, sunkiai prasiveržęs pro nasrus, užtvindo mūsų daugiabutį, primindamas, kad štai čia, bute nr. X guli Vladas ir jis yra didžiai nelaimingas. Taip ir gyvena jis, skęsdamas savo nelaimėje. Tik nežinia, ar nelaimė jį pati susirado, ar jis ją prisikvietė gerdamas. Turbūt gerdamas jis nepastebėjo savo gyvenimo, o dabar gyvenimas nepastebi jo, todėl jam belieka toliau gerti.
Kartais pas Vladą atvažiuoja žmona. Ir tuomet tai girdi visas namas. Žmona žino labai daug keiksmų, išties, stebėtinai daug. Tada aš susižavėjusi prisiglaudžiu prie sienos ir klausausi, kokia maloni ir šviesi yra ta atpildo valanda. Žmonai išvažiavus, Vladas kelias dienas Kirkorovo negroja, tik dūsauja stipriau.
Pas jį kartais apsistoja draugas. Panašaus gyvenimo būdo žmogus. Būna, kad išvystu, kaip jie sverdinėja nuo vienos sienos prie kitos, kaip du kamuoliukai. Nebūtų sienų – kamuoliukai iškristų ir subliukštų į grindinį.
Kartais įsitaisau prie stalo, šalia garuoja arbata, spindi tik ką išvalyti namai, viduje taip ramu ir gera, įkvepiu oro – galvoju, tuoj sėsiu ir parašysiu kažkokį didingą kūrinį... Ir didingas Kirkorovo spygsmas pasiveja mane: „Ja za tebia umru!!!“
Sėdžiu, ir jau man neberūpi nei arbata, nei tie namai, nei ta ramybė, nei kūriniai, o aš imu galvoti apie Raskolnikovą. Aš pradedu jį suprasti. Mano senė yra tas Vladas. Vladas, gyvenantis miesto centre, geriantis per dienas, dūsaujantis per visą namą ir gadinantis man gyvenimą ankstyvąja F.Kirkorovo kūryba. Jis nieko gero neneša šiam pasauliui ir neatneš. Tik gailestį.
Turbūt dėl to gailesčio jo žmona iki šiol dar neišmetė į gatvę, o to kambariuko neišnuomavo kokiam studentui. Turbūt dėl to gailesčio aš vis valdausi ir nerašau pareiškimo policijai. Turbūt dėl to gailesčio kiti kaimynai tyliai kenčia jo rėkavimus ir tą baisią muziką. Turbūt dėl to gailesčio jo gyvenimas vis dar laikosi. O gal dėl to gailesčio Vladas ir tapo tokiu, koks jis yra dabar.
Štai toks tas namas, kuriame aš gyvenu.
