Taip jau yra, kad Vakarų mokslas pažįsta tik tai, ką sugeba išardyti į sudėtines dalis ( E.Frommo žodžiais tariant, ieškodama tiesos, žudo visa, kas gyvą), tačiau šįkart vis tik buvo truputėlį kitaip, t. y. paprastai vengiančius viešumos ir visuomenės atjautos žmones ( jie gi - ASOCIALAI) iškilusio pavojaus akivaizdoje pakalbino ir aprašė žurnalistai, vienas po kito sekusiuose reportažuose.
Žurnalistai vėl suspėjo pirmiau nei mokslininkai, nes iš tiesų jokių sociologinių tyrimų, kokių nors apibendrinimų apie Lietuvos žmones gyvenančius anapus socialinės skalės ribų, nusileidusius dar žemiau nei fiksuotas socialinis dugnas, taigi esančius kažkur šalia, bet drauge tarsi ir kitoje galaktikoje, beveik neturime. Tačiau tuos žmones matome kiekvieną dieną miesto gatvėse, dažnai regime tupinėjančius apie šiukšliadėžes, nors stengiamės kiek įmanoma to nepastebėti.
Jau vien dėl to, kad nuotaika nuo pat pradžių nepasiektų aukščiausiojo verksmingumo laipsnio, kad nepradėtumėte be laiko kūkčioti, dar leiskite paskubomis tarstelėti keletą gerų žodžių apie mūsų laikų šiukšliadėžės simbolinę ir ne tik simbolinė vertę, - tiesą sakant, dar kiek anksčiau esu parašęs straipsnelį visiškai aiškiu pavadinimu „Jos didenybė – šiukšlė“.
Ne juokais kalbant, šiukšliadėžė yra dar talpesnis vartotojų visuomenės simbolis nei didieji prekybos tinklai ar dar kas nors iš laikmečio didžiųjų herojų. Būtent šiukšliadėžės dinamika, kai žmonės vis dažniau ir dažniau išmeta morališkai pasenusius, pabodusius, sezono madą atgyvenusius daiktus, o ištaigingi restoranai išverčia maisto produktus su priartėjusia galiojimo laiko pabaiga, rodo vartotojų visuomenės industrijos ir, jeigu būtų galima taip pasakyti, vartotojiškosios ideologijos gyvastingumą dar labiau nei didėjantys prekybos centrų pelnai.
Todėl sovietijos idealizuotojai, labai dažnai prašauna pro šalį, prikišdami mūsų laikams padidėjusį šurmulį aplink šiukšliadėžes, tarkime, šiukšlių perrinkimo ir perdirbimo verslų suklestėjimo faktą, jeigu nelaikysime dideliu jų laimėjim nemalonių asociacijų antplūdį ir bandymą išgąsdinti uoslę.
Iš tiesų, šiukšlynų žmonės“ yra maža garbė, ypač kai jų skaičius išauga, socialinei sanglaudai, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad mūsų laikų šiukšliadėžė neretai yra žymiai turtingesnė nei anų laikų parduotuvė. Taip, anais laikais niekas nesirausė šiukšliadėžėse, išskyrus KGB vyrukus, ieškančius įkalčių prieš politinius oponentus, nes dėl skurdaus asortimento badavo net po šiukšlynus šmirinėjančios žiurkės.
Žinoma, niekam nelinkime, apsaugok Viešpatie, patirti tokius išbandymus, kai tikrai ne iš gero gyvenimo verčiamasi renkant butelius, metalo atliekas, perrenkant šiukšles, tačiau yra taip, kaip yra. Kaip atrodo, pradžiai svarbu būtų bent daugiau kažką sužinoti, kaip iš tiesų yra tame pasaulyje, kurio paprastai stengiamės nepastebėti.
Kaip galima spręsti iš žurnalistinių reportažų, didžiausia Klaipėdos benamių egzotika buvo Lietuvoje pasiklydęs ir ilgai neradęs kelio namo Didžiosios Britanijos pilietis. Tai, be visa ko kito atvirkštine tvarka byloja, kad skirtingai nei daugelyje Europos šalių, mūsuose vadinamojo užklasio atsiradimą mažai veikia nelegalūs imigrantai (išimtis tik patvirtina taisyklę), taigi jo sudėtis yra beveik absoliučiai lietuviška tautine ir pilietine prasme. Nežinau ar dėl to reikėtų labai didžiuotis, bet naujosios Lietuvos užklasis, regis, yra ne mažiau grynas tautiškumo linkme reiškinys nei kadaise „Žalgiris“ kovose su CSKA ir, kaip dingojasi, mūsų užklasis geriausių krepšinio komandų spalvingumą it tautinę įvairovę pasieks dar labai negreitai.
Dideli sukrėtimai kartais net ir nenoromis verčia sugrįžti prie šaknų. Čia dabar galvoje turiu chrestomatinį paaiškinimą, kad žemdirbių kultūra kilo iš pirmykščio augalų rinkimo, o gyvulininkystė – iš medžioklės, prisijaukinant ir puoselėjant, kaip sakoma, verslo objektą. Dar sakoma, kad lietuvių pirmykštis etnosas formavosi senąją žemdirbių kultūrą užkariavus karingiems nomadams, nuotykių ieškotojams, gyvulių augintojams ir medžiotojams.
Dabar, regis, medžiotojai grįžo atgal į savo „londonus“, o kitai archetipo daliai atstovaujantys „žemdirbiai“ pasiliko viską rinkti ir perrinkti iš eilės: atkreipkite dėmesį su kokiu maniakišku nusiteikimu renkame grybus, surenkame metalo atliekų didesnius kiekius nei kiti pasigamina įvairiausių rūšių metalo turėdami rūdos kasyklas, skrupulingai perrenkame šiukšles, viską perfiltruodami savo nuosavu kūnu ir siela, taipogi išrenkame niekam neprilygstamus Seimo narius, patirdami dėl to neapsakomą orgazmą. Visi mums galėtų to pavydėti!
Toks šio eilučių autoriaus paporinimas pabaigoje, žinoma, yra tik pokštas, siekiant padrąsinti tuos, kurie šia tema ruošiasi kalbėti ir byloti daug rimčiau.
P.S. Neabejoju, kad mielas skaitytojas vietoj žodžio „užklasis“ nevalingai norėjo skaityti – Užkalnis. Pareiškiu, kad nieko bendro tarp šių nuorodų nėra, išskyrus nebent tik tai, kad patikinimą, jog šiame geriausiame iš geriausių pasaulyje viskas tik dar labiau gerės leidžiu sau įvardyti kaip Voltaire‘o – A.Užkalnio dėsnį.
