Apie dvigubos pilietybės privalumus ir trūkumus daug nerašysiu. Aišku, kad dviguba (arba triguba) pilietybė, jei kitas pasas yra valstybės-sąjungininkės, mums pakenkti negali. Vakarų šalys yra mūsų sąjungininkės. Rusija ir jos pakalikės yra mūsų priešininkės, ir tai neaišku nebent tiems, kas patys yra priešai.
Lygiai taip pat aišku, kad prieš ketvirtį amžiaus mes patys padarėme, kad esamos pilietybės tvarkos pakeisti nebūtų galima, esant tokiam jėgų pasiskirstymui. Maža to, skirtingai nuo savo sultyse išsimarinavusių išeivijos aktyvistų, negrabia lietuvių kalba spirgančių apie savo nuopelnus, mažai kam Lietuvoje ta dviguba pilietybė rūpi. Gal kažkiek rūpi. Bet ne tiek, kad kas nors veržtųsi už tai balsuoti.
Aš net nesiruošiu pradėti pokalbio apie tai, kaip turėjo ar turėtų pasielgti Žydrūnas Ilgauskas. Jis suaugęs žmogus, jo valstybė neišlaiko, jis niekam neskolingas ir jis pats žino, kaip jam yra geriausia. Jam ir jo šeimai. Kiekvienas laisvas žmogus turi teisę pasirinkti kur gyventi, už kokią komandą žaisti ir kur auginti savo vaikus – o taip pat ir tai, kokią pilietybę kas turi turėti.
Tai, kad jis neteko Lietuvos pilietybės, jam kažkiek skaudu, tačiau tokie yra galiojantys įstatymai (tiesą sakant, geriausias dalykas, ką galima pasakyti apie biurokratus, yra tai, kad jie nebandė „interpretuoti iš žmogiškosios pusės“, o tiesiog pritaikė galiojančius įstatymus). Įstatymai – mūsų, juos priėmė mūsų išrinktieji, taip kad nereikia nieko kaltinti. Patys kalti.
Man labiausiai patiko tai, kad Žydrūnas Ilgauskas pasakė tai, kaip galvojo: „tegu pabučiuoja man į užpakalį“, nepaisydamas to, kiek žmonių pradės raukytis ir sakyti: „žema“, „neskanu“, „nemalonu“. Taip ir sakė, ir kilnojo antakius tie, kas neturi jokių kitų nuopelnų, išskyrus tai, kad nesikeikia ir kalba be įžeidinėjimų. Ilgauskui pikta? Tai piktai ir pasakė. Normalus žmogus turi normalią reakciją į aplinkos aplinkybes ir į savo gyvenimo įvykius.
Mandagus kalbėjimas, nuomonės neturėjimas, vyniojimas į vatą, neprieštaravimas daugeliui vis dar yra savaiminės vertybės. TV laidos „Be pykčio“, maisto gaminiai be skonio stipriklių, knygos be reklamos, menininkai, dirbantys be honoraro – kai nėra kuo pasigirti, giriesi bent jau tuo, ko nėra. Apgailėtina, žinoma – tačiau tokia jau nevykėlių realybė. Kai darantys giriasi tuo, ką pasiekia, likusieji kalba apie tai, kad jie bent jau nesikeikia ir nepyksta.
Prieš kelerius metus alternatyvinėje (suprask, nekomercinėje) knygų mugėje sostinėje vienas jos organizatorių pasakojo žiniasklaidai, kad renginyje nebus „jokių Užkalnių“ – didžiausias privalumas tam nabagui buvo tai, ko mugėje nėra, o ne tai, ko ten esama (nes aš, mugėje nedalyvavęs populiarus autorius, vis tiek buvau didesnis prekės ženklas, negu visas jo renginys kartu paėmus).
Kas pasakė, kad keiktis negalima ir negražu? Kas nurodys bet kuriam kūrėjui – kalbėtojui, rašytojui, piešėjui, dainuotojui – kas „skanu“ ir „neskanu“? Gal kokios meno tarybos? Etikos komisijos?
Šiandien mes vis dar matome, kad pavartotas tekste keiksmažodis arba siūlymas pabučiuoti į užpakalį tampa dideliu įvykiu ir diskusija apie tai, ar tai „galima leisti“. Lyg XXI amžiuje tiktų diskutuoti, ką gali laisvas žmogus kalbėti laisvoje šalyje.
Taip, Vakarų šalyse irgi buvo panašių diskusijų apie tai, kas sakytina eteryje, tačiau tos diskusijos vyko maždaug tais pačiais laikais, kai lygiagrečiai buvo diskutuojama, ar gali spalvotos odos vaikai eiti į tas pačias mokyklas su baltaisiais (žinoma, tai nieko naujo – daug kam iki šiol nelabai patinka, kad krepšinį žaidžia juodieji su baltaisiais vienoje komandoje). Tai buvo laikai, kai buvo manoma, kad gėjus reikia priverstinai gydyti. Tai buvo laikai, kai mano kairiarankiui klasės draugui, kuriam tada, kaip ir man, buvo 10 metų, matematikos mokytoja (aš tikiuosi, ji dabar moko skaičiuoti velnius pragare) per pamoką bliovė: „mokykis dešine ranka rašyti, kaip žmogus, ką čia keverzoji kreidą paėmęs kaip beždžionė“.
Tie laukiniai laikai, tikiuosi, jau yra praėję: ir kartu su jais turėtų būti paskendęs tamsiuose praeities vandenyse ir supratimas apie tai, kad sukirmiję nuobodžiausi visuomenės atstovai gali diktuoti tai, kokia kalba ir kokia leksika gali vykti viešasis kalbėjimas ir rašymas. Dėl visko įsižeidinėjantys asmenys turėtų ir likti tik tokie: marginaliniai, mažai kam įdomūs bambekliai, kuriems viskas nemalonu, tačiau į juos mažai kas kreipia dėmesio. Ir jie neturi jokios įtakos.
Sūri kalba, keiksmažodžiai ir dviprasmiška leksika yra gyva emocija. Visiems priimtina kalba yra tik tokia, kuri nieko neįžeidžia ir nieko nepriverčia mąstyti ir turėti asmeninį santykį su aplinka. Kam tokios reikia?
Ir todėl didelio atgarsio susilaukęs Žydrūno Ilgausko paprastas siūlymas pabučiuoti į užpakalį, atspindėtas ir parašytas pirmajame didžiausio dienraščio puslapyje, yra ne sportininkui neleistinas solidumo trūkumas, o teisingas žingsnis, auklėjant Lietuvą.
