Atitinkamai sukruto ir valdžios institucijos. Ant Seimo stalo pradėjo gulti Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, kuriomis siekiama uždrausti ir bausti už prorusišką propagandą ir dezinformaciją apie Lietuvą, bei tikrai reikalingo Kibernetinio saugumo įstatymo (klausimas – kiek kokybiškas bus jo turinys ir įgyvendinimas) projektai.
Kaip ir saugumo sumetimais dėl kibernetinių atakų iš Rusijos grėsmės abejojama, ar reikia Lietuvai internetinio balsavimo. Atsitiktinai ar ne, vidaus reikalų ministru tapo statutinis pareigūnas. O Valstybės saugumo departamentas (VSD) ką tik pagavo Baltarusijos šnipą, kuris, natūraliai tikėtina, šnipinėjo ir Rusijai.
Ir štai Ryšių reguliavimo tarnyba (RRT) nuo gruodžio buvo sumaniusi rinkti informaciją apie interneto siuntėjo ir gavėjo IP adresus, IP protokolus ir tipą, loginio prievado numerį ir kitus duomenis, savaime suprantama, daugiausia dėl piktų tos pačios Rusijos kėslų. Tiesa, RRT beveik tą pačią dieną persigalvojo - suprasdama asmens privatumo klausimo jautrumą (turbūt reikia padėkoti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai), ir neprašys interneto paslaugų teikėjų teikti duomenis apie interneto naršytojus.
Bet kuriuo atveju, sekimas, ypač per masiškai naudojamas šiuolaikines technologijas, yra aktuali problema daugeliui individų. Sekimo baimė visame pasaulyje labai padidėjo po siaubingų 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių atakų Niujorke ir kartu su neįtikėtinai sparčia tų pačių skaitmeninių technologijų plėtra per pastarąjį dešimtmetį.
Lietuvoje sekimo baimė yra pakankamai didelė ir dėl istoriškai pakankamai ilgos autoritarinės (smetoninės ir sovietinės) patirties, ir dėl atitinkamai susijusio valstybės, kaip galingo organizmo, galinčio sutraiškyti bejėgį individą, įvaizdžio, ir vėlgi, be abejonės, ypač šiandien dėl baimės būti įtartam, kaip tarnaujančiam „piktajai“ Rusijai.
Istoriniai kompleksai ir baimės kartu su skaitmeninėmis technologijomis ir pasaulinėmis ekstremalaus islamo teroristinėmis ar iš Rusijos kylančiomis grėsmėmis sukuria tuos lyg ir neįtikėtinus, bet kartu labai suprantamus žmogiškus paradoksus.
Viena vertus, beveik visi sulindome į išmaniuosius telefonus, aipadus ir socialinius tinklus, kur uoliai dalijamės savo kasdienėmis mintimis ir istorijomis, mėgstama muzika, asmeninėmis draugystėmis ir profesinėmis pažintimis bei savo vaikų nuotraukomis.
Kita vertus, vis dėlto, nerimas ir baimė, kad kažkas mus nuolatos seka – per telefoną, per internetą, per kolegas ir t.t., - daugiau ar mažiau persekioja kiekvieną iš mūsų.
Atrodytų, žmogus turėtų bijoti parašyti nuoširdų elektroninį laišką užsienyje gyvenančiam geram draugui, dėl elementaraus smalsumo naršyti internete rusiškos propagandos i. puslapiuose ar žiūrėti analogišką televiziją, skaityti straipsnius, susijusius, tarkime, su psichiatrija, kanapių rūkymo poveikiu smegenims ar seksualine sveikata.
Kodėl? Elementaru, dėl to, kad „kažkas“ gali sužinoti, „iššifruoti“ žmogaus charakterio savybes, psichologinį profilį, pomėgius, poreikius, silpnybes, asmeninio gyvenimo detales, kurios nekibernetiniame gyvenime patikimos tik patiems artimiausiems žmonėms. O juk gyvename vis dar pakankamai konservatyvioje Lietuvos visuomenėje, kur neretai viskas išverčiama į išvirkščią pusę. Kur smerkti ir teisti kitą yra kasdienybės norma.
Ir dėl to, kad „kažkas“ nepagalvotų, jog žmogus bukai tiki rusiška propaganda, myli Putiną ir rausiasi po Lietuvos valstybingumo pamatais.
Kiek ta baimė ir nerimas pagrįsti? RRT savo paskutine iniciatyva buvo perlenkusi lazdą. IT specialistai praktiškai vieningai pripažino, kad tokios RRT pastangos paprasčiausiai neapsimoka, nes finansinių, technologinių ir žmoniškųjų išteklių tam reikia palyginus pernelyg daug, o nauda ir poveikis, juo labiau į kaštus įskaičiavus interneto paslaugų tiekėjų bei visuomenės baimės ir nerimo kainą, yra sunkiai apčiuopiama.
Tačiau viskas nėra taip baisu, kaip atrodo. Turiu galvoje, baimę ir nerimą dėl sekimo. Valstybės vykdomas gyventojų sekimas ir jos specialiosios (slaptosios) tarnybos nėra jau tokios visagalės (ypač demokratėje valstybėje), kur konstituciškai įsipareigojama ginti žmogaus teises. O jiems dirbantys asmenys nėra kažkokie ypatingai paslaptingi, genialūs antžmogiai, galintys prasiskverbti į kiekvieno žmogaus pasąmonę, asmeninius reikalus ir paslaptis bei juos psichologiškai teisingai iššifruoti ir interpretuoti, „perskaityti“ žmogaus asmenybę ar esantys pajėgūs sugriauti to kiekvieno eilinio „bejėgio“ žmogaus gyvenimą, jei, tarkime, Lietuvos atveju, kiltų įtarimų, kad jis neva labai myli Putiną ir tarnauja Rusijai.
Daugeliu atvejų, tai tokie patys eiliniai ir „bejėgiai“ žmonės. Be abejonės, egzistuoja nemažai atvejų, deja, kai tie gyvenimai demokratinėje valstybėje, vis dėlto, yra sugriaunami demokratinių vyriausybių ir jų specialiųjų tarnybų, yra ir Lietuvoje, ir JAV, ir senosiose Europos demokratijose. Ir tai reikia stengtis visomis išgalėmis ištaisyti ir apsaugoti nuo to.
Kaip rodo tyrimai, Lietuvoje sekama ir sekama per daug, ką rodo ir teismų išduodami įgaliojimai sekti (kaip parodė BNS atvejis). Tačiau sekama ne taip masiškai, kaip atrodo, nes, vien sveiku protu vadovaujantis, yra aišku, kad tam reikalingi labai dideli žmoniškieji ištekliai: perklausyti telefoninius pokalbius, stebėti interneto srautus, atrinkti įtartinus ir t.t.
O galiausiai, kaip dėl žmonių, kurie mus seka? Lietuvoje gal koks vienas ar du genijai ir įdarbinti, bet tai greičiausiai IT specialistai, o ne puikiai žmogaus psichologiją išmanantys individai. Specialiosiose tarnybose dirba labai daug jaunų žmonių, net studentų, kuriems gal ir netrūksta natūralaus perdėto jaunatviško pasitikėjimo savimi, bet paprastai dar jie neturi kritinio mąstymo ir elementarios gyvenimo patirties. Tai, beje, gali būti būtent labai didelė grėsmė individualaus žmogaus teisėms, kai vadovaujamasi primityviais stebėjimais.
Vis dėlto, verta mažiau bijoti savo valstybės ir jos specialiųjų tarnybų, taip pat slaptųjų (nors daugeliui mūsų piliečių iki šio neaišku, nei kas yra specialiosios, nei slaptosios tarnybos, nes apie tai visuomenė nėra apskritai šviečiama) sekimo, o daugiau stengtis sužinoti, kritiškai analizuoti, abejoti ir kvestionuoti. Tada ir lengviau bus apginti save ir savo teises. Juk gyvename demokratinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Morta Vidūnaitė yra socialdemokratė, Lietuvos politologų asociacijos narė
