Be to, atkreipkime dėmesį, kad apie tokį poreikį truputį pakeisti požiūrį vieną ir kitą kartą užsiminė arba net ilgai postringavo, štai tokią subalansuotą nuomonę apie mūsų pačių nesubalansuotumą išsakė Lietuvoje gerai žinomos, išmintį ir minties skvarbumą ne kartą paliudijusios, gyvenime daug pasiekusios asmenybės.
Iš tiesų, užburia, pakylėja iki dausų pats raginimas matyti pasaulį įvairiapusiškai, vengiant supaprastinimų, atsisakant, kaip byloja posakis, vien tik baltai-juodos optikos. Ypač čia paperka tai, kad protingi žmonės kreipiasi į mus pripažindami mūsų pačių protingumą, t. y. šiuo atveju sugebėjimą matyti pasaulį labai sudėtingai, kraštutinai komplikuotai ir dėl to mes lengvai ir iškart, be intervalo pradedame įsivaizduoti, jog, kilus konfliktui, paprastai nebūna taip, kad vienas būtų kaltas, o kitas visiškai nekaltas.
Tačiau kaip tik čia ir prasideda patys įdomiausi dalykai: kai po tokių išmintingų patarimų aptariamu atveju poringės loginė seka įpareigoja pateikti Ukrainos kaltumo pavyzdžius, griežčiau apibrėžti tokios kaltės apimtis vardan iškiliojo balanso dėsnio, užstoja nejauki tyla arba pradedama neaiškiai veblenti, dažniausiai užmaskuotu pavidalu nurodant į pačius kvailiausius putiniškos propagandos šablonus.
O tai, kad savo ruožtu mokslo vardu galima dangstyti didžiausias nesąmones mums primena ne toks jau ir senas mokslinio komunizmo pavyzdys. Taigi, jeigu ir man čia būtų leista įkišti savo trigrašį, pasakyčiau, kad mums reikia ne pseudomokslinių apibendrinimų apie Rusija (tokių kaip studijos apie paslaptingą rusų geną), o kietos žvalgybinės analitinės informacijos.
Na, nebent atėjo laikas prisiminti I.Krylovo pasakėčios moralą, kad auka visados liks kalta, ten kur tarpsta plėšrūno apetitai, dėl to, jog yra auka arba – pridurkime - kol yra auka. Esu pastebėję dar ir tai, kad gyvenime daug pasiekusius asmenybės, ryžtingi žmonės, paprastai jaučia kažką panašaus į pasąmoninę antipatiją aukai ir sugeba labiau subalansuotai nei kiti įvertinti sudėtingą plėšrūno padėtį, nežiūrint net kardinalių pažiūrų skirtumų ir kitų aplinkybių.
Pasakojama, kad filosofas Diogenas iš Sinopės vaikštinėjo miesto gatvėmis dieną užsidegęs žibintą, ieškodamas kažko tokio neįtikėtino, ko neįmanoma rasti net dieną su žibintu rankose. Gal iš tiesų jis ieškojo Ukrainos kaltės? Padėkime jam, įjungdami dieną visą elektrinį miesto apšvietimą, deginkime šviesą šviesoje, suglumę klausinėdami – kur ta Ukrainos kaltė?
Ogi – žiū, žiū – prieina čia toks hemoroidinis seneliukas su nuvytusiu veidu ir sako: Ukraina yra dirbtinė valstybė, apskritai valstybės yra dviejų rūšių, t. y. 1) dirbtinės ir 2) nedirbtinės. Tačiau čia prieina mūsų Kindziulis ir taria : niekur kitur, net Marse, nėra labiau dirbtinos valstybės nei Rusija.
Kiti gal burbės apie tai, kad Ukrainoje ilgai vyravo oligarchinė santvarka, labiau už vėtrą žmonių sielas nusiaubė korupcijos užmojai. Tačiau kodėl kaltinti pradėjote ligonį būtent tada, kai jis nusprendė gydytis visais įmanomais, net pačiai radikaliausiais būdais, a?
O jeigu kažkam iš jūsų užkliūna nacionalinis ukrainiečių tautos pakilimas, pirštu baksnojant tik į pasitaikančius perlenkimu, kurių, pradėjus sveikti, kartais sunku išvengti, tai su jumis nesiruošiu net apsikeisti nuomonėmis, tingisi tuščiai aušinti burną.
Kaip jums patiems patiktų raginimas į Hitlerio veiklą žiūrėti labiau subalansuotai, pavyzdžiui, prisimenant faktą, jog kruvinasis fiureris mylėjo šunis, arba, tarkime, kūdikystėje ir vaikystėje buvo toks mielas pupuliukas, žavus pyplys. O V.Putinas, paradoksaliai tariant, yra panašesnis į Hitlerį labiau už patį Hitlerį, nes karikatūra kartais labiau išryškina tipinius bruožus nei paprasta fotoblykstė.
Ne N.Chambarlainas, dalyvavęs Miuncheno suokalbyje, matė pasaulį labiau visapusiškai, o W.Churchillis, nepuoselėjęs jokių kvailų iliuzijų Hitlerio atžvilgiu, savo ruožtu nei vienas realpolitik ideologas nė iš tolo jokiu realizmu negali prilygti tokiai realistinės natūros figūrai kaip R.Reaganas, kuris andai ėmė ir pavadino sovietiją blogio imperija ir jau vien dėl pasitarnavo laisvės reikalui.
Blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai matome jau iš to, jog dažnai blogi darbai yra atliekami prisidengiant gėrio kaukę, vilkui dėvint ėriuko kailį, taigi sugebėjimas pavadinti daiktus savo vardais yra svarbi išsilaisvinimo iš blogio sąlyga.
Anksčiau minėtoje I.Krylovo pasakėčioje „Ėriukas ir vilkas“ autorius užbaigia pasakojimą apie besimeldžiantį pieš mirtį ėriuką, palikdamas mums laisvę įsivaizduoti, kas seks po to. Tačiau Ukraina jokiu būdu nėra toks ėriukas, Ukraina yra ta gudriausioji iš gudriausių lapių, kuri beviltiškoje padėtyje, patekusi į spąstus nusigriauš leteną, bet pabandys ištrūkti į laisvę.
Tik lapės iš visų gyvūnų sugeba pabėgti į laisvę nusigraužusios, jeigu to reikia, visas galūnes. Tikrasis lapės gudrumas slypi ne sugebėjimą išvilioti sūrį iš varnos, o supratime, kad galva yra brangesnė už galūnes, jog galop geriau užstatyti uodegą nei sielą. Kartais taip apsispręsti iš tiesų būna nežmoniškai sunku, reikia būti gudriam kaip lapė.
O dabar pakalbėkime apie Rusiją ir labiau subalansuotą požiūrį į didžiąją mūsų kaimynę. Keista, bet nesu sutikęs žmogaus, kuris kažko pavydėtų Rusijai ir linkėtų blogo. Dažniausiai yra kaip tik priešingai, linkime kaimynei visokeriopo augimo, ekonomikos, mokslo, kultūros, demokratijos suklestėjimo.
Tačiau baisiai neramina tai, kad didžioji kaimynė suka visai kita linkme, gąsdindama pasaulį, apiplėšinėdama savo kaimynus, siekdama sunaikinti aplinkui bet kokias prasmės apraiškas, tapdama negatyviuoju pasaulio istorijos reljefu.
Tačiau čia prieina kitas melancholiškas senelis su vaikišku veidu ir klausia: Ar Jums negaila didžiosios rusų tautos, kuri netikėdama savo akimis privalėjo pamatyti, kad atsiradus pirmai progai kitos tautos sprunka neatsigręždamos iš rusų suburto sovietinio lagerio kaip iš maru apkrėsto žiurkyno, ar jūs nesuprantate (seneliukas pradeda drebėti), kad didžioji rusų tautą patyrė didelę traumą dėl įvykusios didžiausios XXa. geopolitinės katastrofos.
Atsakau. Jeigu nieko daugiau nesugeba, tegu pasiskandina girti savo išvietėse.
