Tik graudžioms istorijoms išlindus į viešumą sujudo ir Seimas.
Garbaus amžiaus ar neįgalių žmonių Lietuvoje nuolat daugėja, todėl vis dažniau pasitaiko, kai ligos pakirsti asmenys patys jau nepajėgia pasirūpinti, kad būtų sutvarkyti dokumentai, kuriais remiantis jiems priklausančias pensijas ir išmokas gautų juos prižiūrintys artimieji.
Atrodytų, tai grynai biurokratinė procedūra, kuri neturėtų kelti rimtų problemų. Juk galima nustatyti, ką reikia daryti, kad valstybės pagalba neįgaliesiems nenutrūktų, neįsiveliant į varginamą teismų procesą.
Pasirodo, viskas yra priešingai. Jei žmogų staiga ištiko insultas ar dėl kokių kitų priežasčių jis tampa neveiksnus, bet ligi tol neįgaliojo kito asmens gauti jam valstybės skiriamus pinigus, reikia nueiti kryžiaus kelius ir paaukoti daug lėšų tvarkant tokį įgaliojimą. Ir net nėra jokių garantijų, kad tai iš viso pavyks.
Žinoma, ligos pakirstą žmogų prižiūrintiems artimiesiems gali ir pasisekti, jei pensiją ir slaugos pašalpą jam į namus atnešanti paštininkė užmerks akis prieš tai, kad jis pats nepajėgia pasirašyti išmokos dokumentų, ir pinigus vis vien perduos slaugantiems asmenims.
Tačiau taip paštininkė, nors ir labai humaniškai elgdamasi, nusižengia tarnybinėms instrukcijoms. Jomis vadovaujantis, jei išmokų gavėjas pats nepasirašo, privalu pinigus parnešti į paštą, o šis jau grąžina juos „Sodrai“ ar valstybės biudžetui. Tris mėnesius pensijos ir pašalpos taip pakeliauja pirmyn ir atgal, o tuomet jų mokėjimas nutraukiamas.
Valdininkai guodžia, kad pinigai vis vien niekur nedings. Neįgalųjį globojantiems artimiesiems tereikia apsišarvuoti kantrybe ir palaukti, kol jis mirs.
Tuomet per visą sustabdytą pensijų ir kitokių išmokų mokėjimo laikotarpį sukaupti pinigai bus išmokėti paveldėtojams. Jei neįgalusis pagyvens ilgiau, pavyzdžiui, gerą dešimtmetį, gali susikaupti ir 200–300 tūkst. litų. Esą valstybė šių išmokų vis tiek nepasisavins.
Tik vargu ar šiuo tariamu valstybės gerumu gali džiaugtis visiškai neįgalų, dažnai ir nesąmoningą žmogų prižiūrintys asmenys. Tokia priežiūra ne tik sekina, bet ir brangiai kainuoja.
Jei prižiūrintys neįgalų asmenį žmonės nėra pasiturintys, jie gali tiesiog neturėti pinigų slaugai, ypač kai tai tenka daryti metų metus. Negana to, paveldėjimo teisė anaiptol ne visuomet garantuoja jiems sustabdytų valstybės išmokų grąžinimą.
Juk jeigu neįgalusis nėra testamentu palikęs savo turto jį slaugiusiems žmonėms, į sukauptus neišmokėtų pensijų ir slaugos pašalpų pinigus gali pretenduoti ir kiti paveldėtojai, kurie galbūt visiškai nesirūpino jo priežiūra. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai neįgalųjį slaugo ne teisioginiai paveldėtojai, o paveldėjimo teisių neturintys asmenys.
Kaip suktis iš tokios beviltiškos padėties, valdininkai neįgaliuosius prižiūrintiems asmenims nesugeba patarti.
Formaliu teisiniu požiūriu neįgalųjį prižiūrintiems asmenims reikia kreiptis į notarą ir surašyti įgaliojimą gauti jam priklausančias išmokas. Tačiau kai žmogus visiškai paralyžiuotas ar, pavyzdžiui, dėl Alzheimerio ligos jau nepažįsta net artimųjų, tai nerealu.
Prasta išeitis ir kreiptis į teismą dėl neįgaliojo asmens pripažinimo neveiksniu ir oficialios globos skyrimo. Tokia teisinė procedūra gali užtrukti net iki metų, o pinigų slaugai reikia kasdien. Be to, tenka samdytis advokatą, mokėti teismui žyminį mokestį.
Išlaidos didžiulės, o garantijos, kad teismas skirs globą, nėra.
Nenuostabu, kad žmonės piktinasi valstybės abejingumu likimo nuskriaustiems žmonėms ir vargstantiems jų artimiesiems.
Lyg ir sukrutęs Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas žada netrukus svarstyti šią problemą, bet kaip ją spręsti, parlamentarai dar nežino.
Girdėti svarstymų, kad gal net reikėtų keisti Civilinį kodeksą, o tai būtų sudėtingas ir ilgas procesas.
Turbūt daug greičiau būtų įmanoma padėti iš dalies ar visiškai neveiksniems asmenims ir jų globėjams tiesiog pakeitus pensijų bei pašalpų mokėjimo tvarkos instrukcijas.
Suprantama, sudarant galimybę globėjams net be įgaliojimo ar oficialaus globos įteisinimo gauti slaugomam asmeniui skiriamas išmokas, reikia užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Tačiau šių pinigų pasisavinti realiai neįgaliojo neprižiūrintys žmonės negalės, jei savo pareigas sąžiningai atliks socialiniai darbuotojai.
Regis, pakaktų suteikti teisę socialinės globos specialistų komisijai konstatuoti, kad išmokų gavėjas akivaizdžiai pats negali pasirašyti dokumentų, bet jis yra ne žodžiais, o realiai prižiūrimas kitų asmenų, ir problema būtų išspręsta.
Galimi ir kitokie sprendimo būdai, bet svarbiausia, kad šios problemos ministerijos ir kitos valstybės institucijos nestumdytų viena kitai, nesiuntinėtų į bėdą patekusių žmonių nuo Einošiaus pas Keipošių.
Šįmet maždaug 40 tūkst. asmenų skirtos slaugos išlaidų kompensacijos. Neaišku, kiek jų patys nepajėgia gauti išmokų, o teisinių dokumentų iš anksto nesutvarkė.
Bet netgi jei tik vienas žmogus kenčia nesulaukdamas valstybės skirtos pagalbos, tai turi tapti ir politikų galvos skausmu.
