Vienas mano draugas kadaise papasakojo apie eksperimentą su beždžionėmis. Rūsyje surinko pulkelį beždžionių, o prie lubų pritvirtino bananų pundą. Kai tik kokia beždžionė pastverdavo bananą, imdavo lyti mechaninis lietus ir sulydavo visas beždžiones. Ilgainiui beždžionės suprato: jeigu paliesi bananą – teks permirkti. Todėl bananų jos nebelietė. Po kiek laiko pusę beždžionių išleido, įleido naujas.
Senosios apmokė naująsias, kad jeigu sieks banano – ims krapnoti lietus. Naujosios po kelių bandymų ropštis link bananų ir po to, kai buvo apkultos senųjų beždionių letenomis, taip pat tupėjo tyliai, nė nedrįso priliesti bananų. Vėliau tas visas senąsias beždžiones, buvusias nuo pat pradžių, išleido ir įleido visiškai naujas beždžiones. Jos buvo rūsyje su tomis senųjų apmokytomis beždžionėmis. Patalpoje buvusios beždžionės niekada nebandė liesti bananų, nes tikėjo tuo, ką joms pasakė senosios beždžionės. Taip ir tupėjo jos rūsyje tyliai, baugščiai spoksodamos į tą gardų bananų pundą.
Panašiai jaučiuosi ir aš. Nemanau, kad tik aš – visa mano karta. Kaip tos naujosios beždžionės. Gimiau 1989 metais, todėl Sovietų Sąjungos baisumų nepatyriau. Nepatyriau, ką reiškia būti persekiojamam už nuomonę, savo tiesą, kai kūryba yra cenzūruojama, kai negali sakyti to, ką mąstai, kai bijai pasitikėti net draugais, visus reikia tikrinti ar jie tavęs neįduos. Kai paprasčiausių dalykų reikia siekti per pažintis ar kyšius. Visada reikia į savo viršininką žiūrėti it į iš dangaus byrančią maną. Nepatyriau ir tos visa apimančios baimės ir pastovaus grėsmės kvapo, bet aš jaučiu jį.
Jaučiu nenumaldomą norą neišsišokti, nesakyti savo nuomonės, ypač jeigu ji skiriasi nuo kitų, nepritraukti daug dėmesio savo pusėn, kad tik nieko nesunervinčiau, nesupykdyčiau – geriau gyventi taip, truputį pritūpus, įsiurbus galvą į pečius ir kiekvieną sykį, išgirdus griežtesnį žodį savo pusėn, dar labiau susigūžti ir tada tai jau tikrai nutilti amžiams.
Bet aš su tuo kovoju, nes suprantu, kad tai niekas kitas, kaip senųjų beždžionių tradicija. Nuolat gąsdinami ir bauginti tėvai, mokytojai, auklėtojai ir visi kiti už mane vyresni žmonės, perdavė man šį baimės tvaiką. Ne, aš nenoriu jo. Aš noriu gyventi laisvai tarp laisvų žmonių, kurių kaklai išsitempę nuo noro sužinoti ką nors naujo, atrasti, kitiems perduoti, pasidalinti, diskutuoti, o ne įsiurbti iš baimės būti nubaustiems.
Todėl ir vadinu mus „Tšš“ visuomene. Yra žodžių, kurių mes beprotiškai bijome, kuriuos išgirdę mes pritūpiame ir vieni kitiems sakome: „Tšš-tšš, taip tikrai nesakyk.“ Todėl mes pirmaujame pagal savižudybių skaičių, nes šio žodžio vis dar bijome, nuolankiai šią problemą apkaišome įvairiais lopais, kad tik nesimatytų, bet tada mums tiesiai į akis iššoka alkoholio vartojimo kiekiai – mūsų tylėjimo pasekmė. Ko neleidžiam sau pasakyti, tą stropiai, užsigerdami alkoholiu, nuryjam.
Nuryjam tai ir su maistu, vaistais, bėgam nuo to įvairiausiais, išradingiausiais būdais. Bet žodžiai, kurių mes bijome, temos, kurių mes nenorime liesti, mus sparčiai vejasi ir kiša koją. Visi šie bandymai pasprukti nuo nepatogių tiesų yra lyg per maža staltiesė dideliam purvinam stalui – bandydami uždengti vieną kraštą, apnuoginame kitą ir niekaip nesugebame paslėpti dėmių.
Ką slepia, neigia tėvai, dažnai tai išduoda vaikai. Vaikai į mokyklas atsineša šeimoje įgytą pasaulio supratimą, gėrio ir blogio santykį, požiūrį į save ir aplinkinius. Patyčių statistika mūsų mokyklose yra bauginanti – jas patiria trečdalis vaikų.
Vieną kitą kartą, koks vaikas, neapsikentęs, iššoka pro langą arba nusižudo, tada šiek tiek subanguoja visas šis „Tšš“ visuomenės kupstas, bet greitai ir vėl aprimsta. Ir vėl pas mus nieko nėra, pas mus viskas gerai, mes beveik laimingi, tik šiek tiek Rusijos bijom. Štai, kai ją nugalėsim – tada viskas bus gerai.
Nebus gerai. Reikia ugdyti savo emocinį intelektą. Reikia išmokti atpažinti savo jausmus ir nebekovoti su jais, nebesirungti su jais it sumo ringe, nes mūsų jausmai – šiek tiek kita svorio kategorija. Jų mes nenugalėsim – reikia su jais susidraugauti, kad ir kokio šlykštumo, negražumo, nenormalumo jie bebūtų.
Mūsų visuomenėje nėra neįgaliųjų asmenų, nėra nei gėjų, nei lesbiečių, nei translyčių asmenų, nėra žmonių su psichikos sutrikimais, - nėra nieko, kas mums atrodo, kas mums yra įdiegta kaip nenormalu, pavojinga, prieš gamtos valią. Mums paprasčiau tą nuneigti, nematyti, ignoruoti, negu priimti ir pažadinti savo sustingusią širdį jausmams naujiems žmonėms. Mes brėžiam ribas tarp savęs ir tų žmonių, kuriuos apibūdinam kaip kitokius.
Mamos vaikams aršiai liepia: „Nežiūrėk!!!“, kai pamato fiziškai neįgalų žmogų. Tuos, kuriuos įvardijam kaip sutrikusios psichikos asmenis, laikom uždarytus baisiose įstaigose, kur jie neretai praleidžia visą gyvenimą. Mums ramu, mes jų nematom, negirdim, nežinom apie juos. Svarbu, kad sąžinė negraužia. Kodėl jie ten turi būti? Ką mes saugom? Save nuo jų ar juos - nuo mūsų?.. Nuo mūsų neapykantos, negebėjimo prisitaikyti, patyčių, nepakantumo, emocinio atsilikimo.
Aš manau, kad mes visi esam neišvengiamai, stipriai, painiai susiję. Netgi su tais, kurių nemėgstam, nenorim, vengiam. Aprėksit vairuotoją – ji emociškai priblokšta važiuos, neįdėmiai žiūrėdama į kelią ir netyčia partrenks jūsų vaiką.
Viskas yra ratas, kurio pradžia ir pabaiga esame mes patys. Kiekvienas veiksmas pradeda šį ratą ir apėjęs kelis kvartalus, kelias eiles žmonių, grįžta į mūsų gyvenimą kaip atoveiksmis. Kiekvienas mūsų gali labai greitai, per vieną sekundę atsirasti užribyje. Tapti nepatogia tema, kuria ši nuostabi ir tobula „Tšš“ visuomenė nenori kalbėti.
Visos mūsų dalys, visos mūsų istorijų dalys, visos mūsų visuomenės dalys yra vertos būti su mumis. Išsiveržkime iš šio „Tšš“ visuomenės kupsto – nepatogių temų nėra, yra tik tos temos, kurias kažkas sugalvojo vadinti „nepatogiomis“, „gėdingomis“ ar „neskaniomis“.
Ei, ir nedaužykime per galvas toms beždžionėms, kurios išdrįsta siekti bananų.
