Kad ir ką veiktų žvalgyba ir kontražvalgyba užsiimančios tarnybos, jų paskirtį visuomenė supranta labai paprastai: informuoti apie artėjančią grėsmę iš išorės ar vidaus anksčiau, nei ji ištiko.
Žvalgybos istorija mirgėte marga tikrais, tariamais ir net komiškais pranešimais savo valstybėms apie artėjantį pavojų. Antrojo pasaulinio karo išvakarės ir pats karas kupinas prieš fašizmą kovojusių žvalgų žygdarbių ir ne ką mažiau nesėkmių.
Šaltojo karo metais politinė, karinė, ekonominė ir mokslinė techninė žvalgyba pakilo į neregėtas aukštumas. Santykių su Rusija „perkrovimo“ laikotarpiu žvalgyba irgi „persikrovė“. JAV prezidentas B.Clintonas 1997 m. nusprendė paskelbti iki tol slaptus asignavimus žvalgybinei bendruomenei - apie 30 mlrd. dolerių. Šiuo metu tai būtų per 50 milijardų.
Su nelabai didele paklaida galima apskaičiuoti, kiek žvalgybos reikalams, atsižvelgdama į ekonominę situaciją ir dabartines politines ambicijas, skiria Rusija.
Aišku, tokiame kontekste kalbėti apie VSD skiriamus 80 mln. litų yra neteisinga, negarbinga ir nepatriotiška. Lygiuokimės į savo lygio ir galimybių valstybes. Lygiuokimės, bet vis tiek mūsų žvalgybos ir kontražvalgybos objektas yra ne Latvija ar Estija, o šalys, kurių saugumo tarnyboms mūsų pinigai yra „tik cigaretėms“.
Be pusės milijardo eurų vakarietiškame žvalgybos klube nėra ką veikti. Ar gali mūsų žvalgybos tarnybos be NATO pagalbos įspėti apie artėjantį išorinį pavojų? Negali. Ir ne tik Lietuva. Keliolika kartų už ją didesnė Ukraina, pranešdama apie Rusijos kariuomenės „manevrus“, jau antru sakiniu nurodo, kad tai patvirtina NATO žvalgyba.
Šios pastabos skirtos ne savo menkumo jausmui skatinti, bet realiai situacijai suvokti. 24 metai po VSD atkūrimo yra pakankamas laikas savo galimybėms suprasti. Kuriant VSD įstatymą buvo užsimota plačiai, bet realybė yra kitokia.
Kai antrą kartą pradėjau vadovauti departamentui, buvo numatytos septynios funkcijos, bet pinigų užteko tik vienai arba paviršutiniškai - visoms.
Per keliolika metų paaiškėjo, kokią VSD priskiriamą funkciją valstybė gali pakankamai finansuoti. Ją ir reikia tobulinti. Iš dabartinės skiriamos sumos VSD akivaizdu, kad efektyvios veiklos laukas kur kas menkesnis, nei numatyta įstatymais. Tai ir turėtų svarstyti Seimas.
Vakarų ir Rusijos santykiai neprognozuojami, todėl būtų nedovanotina klaida, įtampai paaštrėjus, iš tarnybos reikalauti to, ko ji negali atlikti.
Seimas jau yra padaręs šiurkščių klaidų VSD atžvilgiu. Jis leido ne viename parlamentiniame tyrime, kas savaime demokratijoje yra natūralu, komisijos narių teisėmis dalyvauti politikams, kurie VSD keršijo asmeniškai arba dėl to, kad tarnyba domėjosi jų partijų suktais reikalais.
Demokratinėse sistemose tokie tendencingi tyrimai neleistini. Žala ir valstybei, ir tarnybai. Pamokomų įvykių istorijoje yra ne vienas, bet politikai, deja, jais nesidomi. Pavyzdžiui, jau minėta Ispanijos žvalgybos tarnyba dėl darbuotojo išdavystės 1995 m. pateko į visiškai nepelnytos visuomeninės kritikos verpetą, prarado NATO valstybių pasitikėjimą ir atsigavo tik po penkerių metų.
Šią savaitę VSD paskelbė apie prieš devynis mėnesius sulaikytą ir suimtą Lietuvos pilietį, šnipinėjusį Baltarusijos naudai. Sveikintinas tarnybos žingsnis. Jeigu teisme bus pateikta įtikinamų įrodymų, tai reikš ir VSD profesionalėjimą, nes žvalgybos bylos yra ypač sudėtingos ir dažniausiai jų vengiama. Galbūt ateityje sužinosime, kad VSD pasisekė užčiuopti ir priešiškos žvalgybos agentūrinį tinklą.
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad Lietuva yra nesvarbi didžiuosiuose politiniuose žaidimuose, taigi neįdomi ir tų valstybių žvalgyboms. Klaidingas manymas.
Rusijos žvalgyba niekada nepaleido jau nepriklausomos Lietuvos iš akiračio. Buvo dedama daug pastangų, kad NATO nesiplėstų į Rytus. Dirbo visų rūšių agentai, tarp jų ir įtakos.
Antai vienas verbuotas žurnalistas, kuris pats viską pasipasakojo, buvo kalbinamas rengti straipsnių ciklą, daugiausia regioninėje spaudoje, kur subtiliai, tarsi tarp kitko, kalbant apie NATO reikštų abejones visų sluoksnių piliečiai: vargšai ir turtingesni, mokyti ir nemokyti, studentai ir akademikai.
Politinio Lietuvos apsisprendimo tai negalėjo sustabdyti, tačiau tikėtasi laimėti laiko, pademonstruoti, kad ir žmonės dvejoja. Ir tik po ryžtingų JAV veiksmų bokštų dvynių tragedijos fone verbuotojai prieš NATO, kaip liudija ano meto agentūriniai pranešimai, nuleido rankas.
Rusijos žvalgybos agentūrinis tinklas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje yra platus, tvirtas ir pastovus. Keičiasi tik žvalgybos prioritetai ir užduotys šnipams.
Šiuo metu Maskvos rūpestis yra Baltijos šalių pastangos išsiveržti iš energetinės izoliacijos.
Paprastai nėra skubama skelbti apie pagautus šnipus. Lenkija neseniai nedelsdama tai padarė, norėdama atkreipti ne tik visuomenės, bet ir valstybės tarnautojų dėmesį, kad intensyvėja ekonominė žvalgyba. Lietuvos atžvilgiu netgi labiau.
Be to, ekonominė žvalgyba turi nemalonų niuansą: ji gali vykti ir tarp Aljanso narių.
