Kad ir ką veiktų žvalgyba ir kontražvalgyba užsiimančios tarnybos, jų
paskirtį visuomenė supranta labai paprastai: informuoti apie artėjančią
grėsmę iš išorės ar vidaus anksčiau, nei ji ištiko.
Žvalgybos istorija mirgėte marga tikrais, tariamais ir net komiškais
pranešimais savo valstybėms apie artėjantį pavojų. Antrojo pasaulinio
karo išvakarės ir pats karas kupinas prieš fašizmą kovojusių žvalgų
žygdarbių ir ne ką mažiau nesėkmių.
Šaltojo karo metais politinė, karinė, ekonominė ir mokslinė techninė
žvalgyba pakilo į neregėtas aukštumas. Santykių su Rusija „perkrovimo“
laikotarpiu žvalgyba irgi „persikrovė“. JAV prezidentas B.Clintonas
1997 m. nusprendė paskelbti iki tol slaptus asignavimus žvalgybinei
bendruomenei - apie 30 mlrd. dolerių. Šiuo metu tai būtų per 50
milijardų.
Su nelabai didele paklaida galima apskaičiuoti, kiek žvalgybos
reikalams, atsižvelgdama į ekonominę situaciją ir dabartines politines
ambicijas, skiria Rusija.
Aišku, tokiame kontekste kalbėti apie VSD skiriamus 80 mln. litų yra
neteisinga, negarbinga ir nepatriotiška. Lygiuokimės į savo lygio ir
galimybių valstybes. Lygiuokimės, bet vis tiek mūsų žvalgybos ir
kontražvalgybos objektas yra ne Latvija ar Estija, o šalys, kurių
saugumo tarnyboms mūsų pinigai yra „tik cigaretėms“.
Be pusės milijardo eurų vakarietiškame žvalgybos klube nėra ką veikti.
Ar gali mūsų žvalgybos tarnybos be NATO pagalbos įspėti apie artėjantį
išorinį pavojų? Negali. Ir ne tik Lietuva. Keliolika kartų už ją
didesnė Ukraina, pranešdama apie Rusijos kariuomenės „manevrus“, jau
antru sakiniu nurodo, kad tai patvirtina NATO žvalgyba.
Šios pastabos skirtos ne savo menkumo jausmui skatinti, bet realiai
situacijai suvokti. 24 metai po VSD atkūrimo yra pakankamas laikas savo
galimybėms suprasti. Kuriant VSD įstatymą buvo užsimota plačiai, bet
realybė yra kitokia.
Kai antrą kartą pradėjau vadovauti departamentui, buvo numatytos
septynios funkcijos, bet pinigų užteko tik vienai arba paviršutiniškai
- visoms.
Per keliolika metų paaiškėjo, kokią VSD priskiriamą funkciją valstybė
gali pakankamai finansuoti. Ją ir reikia tobulinti. Iš dabartinės
skiriamos sumos VSD akivaizdu, kad efektyvios veiklos laukas kur kas
menkesnis, nei numatyta įstatymais. Tai ir turėtų svarstyti Seimas.
Vakarų ir Rusijos santykiai neprognozuojami, todėl būtų nedovanotina
klaida, įtampai paaštrėjus, iš tarnybos reikalauti to, ko ji negali
atlikti.
Seimas jau yra padaręs šiurkščių klaidų VSD atžvilgiu. Jis leido ne
viename parlamentiniame tyrime, kas savaime demokratijoje yra natūralu,
komisijos narių teisėmis dalyvauti politikams, kurie VSD keršijo
asmeniškai arba dėl to, kad tarnyba domėjosi jų partijų suktais
reikalais.
Demokratinėse sistemose tokie tendencingi tyrimai neleistini. Žala ir
valstybei, ir tarnybai. Pamokomų įvykių istorijoje yra ne vienas, bet
politikai, deja, jais nesidomi. Pavyzdžiui, jau minėta Ispanijos
žvalgybos tarnyba dėl darbuotojo išdavystės 1995 m. pateko į visiškai
nepelnytos visuomeninės kritikos verpetą, prarado NATO valstybių
pasitikėjimą ir atsigavo tik po penkerių metų.
Šią savaitę VSD paskelbė apie prieš devynis mėnesius sulaikytą ir suimtą
Lietuvos pilietį, šnipinėjusį Baltarusijos naudai. Sveikintinas
tarnybos žingsnis. Jeigu teisme bus pateikta įtikinamų įrodymų, tai
reikš ir VSD profesionalėjimą, nes žvalgybos bylos yra ypač sudėtingos
ir dažniausiai jų vengiama. Galbūt ateityje sužinosime, kad VSD
pasisekė užčiuopti ir priešiškos žvalgybos agentūrinį tinklą.
Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad Lietuva yra nesvarbi
didžiuosiuose politiniuose žaidimuose, taigi neįdomi ir tų valstybių
žvalgyboms. Klaidingas manymas.
Rusijos žvalgyba niekada nepaleido jau nepriklausomos Lietuvos iš
akiračio. Buvo dedama daug pastangų, kad NATO nesiplėstų į Rytus.
Dirbo visų rūšių agentai, tarp jų ir įtakos.
Antai vienas verbuotas žurnalistas, kuris pats viską pasipasakojo, buvo
kalbinamas rengti straipsnių ciklą, daugiausia regioninėje spaudoje, kur
subtiliai, tarsi tarp kitko, kalbant apie NATO reikštų abejones visų
sluoksnių piliečiai: vargšai ir turtingesni, mokyti ir nemokyti,
studentai ir akademikai.
Politinio Lietuvos apsisprendimo tai negalėjo sustabdyti, tačiau
tikėtasi laimėti laiko, pademonstruoti, kad ir žmonės dvejoja. Ir tik
po ryžtingų JAV veiksmų bokštų dvynių tragedijos fone verbuotojai prieš
NATO, kaip liudija ano meto agentūriniai pranešimai, nuleido rankas.
Rusijos žvalgybos agentūrinis tinklas Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir
Estijoje yra platus, tvirtas ir pastovus. Keičiasi tik žvalgybos
prioritetai ir užduotys šnipams.
Šiuo metu Maskvos rūpestis yra Baltijos šalių pastangos išsiveržti iš
energetinės izoliacijos.
Paprastai nėra skubama skelbti apie pagautus šnipus. Lenkija neseniai
nedelsdama tai padarė, norėdama atkreipti ne tik visuomenės, bet ir
valstybės tarnautojų dėmesį, kad intensyvėja ekonominė žvalgyba.
Lietuvos atžvilgiu netgi labiau.
Be to, ekonominė žvalgyba turi nemalonų niuansą: ji gali vykti ir tarp
Aljanso narių.